Atradimo „autorius“ yra NASA priklausantis orbitinis Hubble teleskopas. Tai yra pirmas kartas, kai astronomams pavyko tokios egzoplanetos atmosferoje identifikuoti vandens garus. O kadangi planetoje, kuri kataloguose pažymėta K2-18 b vardu, vyraujanti temperatūra turėtų būti panaši, kaip ir Žemėje, šis tolimas dangaus kūnas iškart tapo perspektyviausiu kandidatu tapti naujos kartos orbitinių teleskopų tyrimų objektu.
„Šiuo metu tai yra vienintelė mums žinoma ne Saulės sistemos planeta, kurioje vyrauja skystai vandens būsenai palaikyti tinkama temperatūra, yra atmosfera ir atmosferoje yra vandens, todėl tai yra pati geriausia mums šiuo metu žinoma kandidatė gyvybei palaikyti“, – sakė tyrimo vadovas, Londono universiteto koledžo (JK) astronomas Angelosas Tsiarasas.
K2-18 b nuo Žemės yra nutolusi 110 šviesmečių atstumu, liūto žvaigždyno kryptimi. Ji sukasi apie santykinai nedidelę raudonųjų nykštukių klasei priskiriamą žvaigždę, kurios masė prilygsta maždaug trečdaliui Saulės. Raudonosios nykštukės garsėja savo aršiu temperamentu ir stiprių pliūpsnių skleidimu, tačiau mokslininkai pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju jų stebima žvaigždė buvo netikėtai rami.
O tai yra palankios žinios planetai, kurioje yra vandens, kuri apie savo žvaižgdę apsisuka per 33 paras ir kurios orbita savo žvaigždei yra maždaug perpus artimesnė nei Merkurijaus orbita – Saulei. „Žinant, kad toji žvaigždė yra gerokai vėsesnė už Saulę, galutiniame rezultate ji gauna panašų spinduliuotės kiekį kaip ir Žemė. O sprendžiant pagal mūsų skaičiavimus, planetos paviršiaus temperatūra taip pat yra panaši kaip Žemės“, – sakė A.Tsiarasas.
Konkrečiau, moksliniame darbe nurodoma, kad temperatūra toje planetoje svyruoja tarp -73 °C ir 47 °C. Palyginimui, Žemės tempratūra svyruoja nuo žemesnės nei -84 °C tokiuose regionuose, kaip Antarktida iki aukštesnės nei 49 °C Afrikoje ar Australijoje.
Nors kai kurie K2-18 b bruožai yra panašiausi į Žemę iš visų iki šiol stebėtų egzoplanetų – vanduo, uolinis paviršius, gyvybei palanki temperatūra – mokslininkai pažymi, kad ji vis dar yra labai nepanaši į Žemę. Visų pirma, ji yra maždaug dukart didesnio skersmens už Žemę, todėl ir apie 8 kartus masyvesnė. Dėl to K2-18 b atsiranda ties viršutine vadinamosios super-Žemių planetų klasės ribos. Į šią klasę įtraukiamos planetos su uoliniu paviršiumi ir iki 10 Žemės masių.
Faktą, kad K2-18 b iš tiesų yra uolinė planeta, parodo, jog jos tankis yra maždaug dukart didesnis nei Neptūno, o sudėtis turėtų būti panaši į Marso ar Mėnulio. Taigi, kadangi manoma, jog planetos paviršius yra kietas, žinoma, kad jos atmosfera yra stora ir su bent šiek tiek vandens garų, mokslininkai teigia, jog iš tiesų K2-18 b galėtų būti vandens pasaulis, kurio visą paviršių dengia vandenynas.
Nors užtikrintai to pasakyti jie negali.
Neužtikrintumas atsiranda dėl to, kad „Hubble“ nėra pritaikytas itin detaliam tolimų egzoplanetų atmosferų tyrimams. Pavyzdžiui, taikydami itin sudėtingą algoritmą mokslininkai sugebėjo išskaičiuoti nepaneigiamą K2-18 b atmosferos vandens signalą, bet jie negali tiksliai pasakyti, kiek to vandens yra atmosferoje. Todėl savo moksliniame darbe jie užėmė konservatyvią poziciją ir pateikė labai plačias vandens gausumo atmosferoje ribas – nuo 0,01 iki 50 procentų visos atmosferos.
Norint šias ribas patikslinti, mokslininkams reikės palaukti ateinančios orbitinių teleskopų kartos iškėlimo. Konkrečiau – 2021 metais turėtų būti iškeltas NASA Jameso Webbo kosminis teleskopas, taip pat kitą dešimtmetį turėtų būti idealiai tokiai užduočiai tinkamas Europos kosmoso agentūros teleskopas ARIEL (Atmospheric Remote-sensing Infrared Exoplanet Large survey telescope)
Mokslinį straipsnį apie šį atradimą publikavo žurnalas „Nature Astronomy“, jo publikavimui parengtą versiją galima rasti svetainėje „ArXiv“.
