Nors mokslininkai jau seniai žinojo, kad laivo įgula buvo priversta griebtis kanibalizmo tam, jog išgyventų, naujasis tyrimas atskleidžia jo žiaurumo mastus, rašo Businessinsider.com.
Badaujantys tyrinėtojai ne tik lupo mėsą nuo jų kritusių bendražygių kaulų, jie taip pat skaldė kaulus tam, kad suvalgytų kaulų čiulpus.
Badaujantys tyrinėtojai ne tik lupo mėsą nuo jų kritusių bendražygių kaulų, jie taip pat skaldė kaulus tam, kad suvalgytų kaulų čiulpus.
Tačiau naujieji tyrimai taip ir neatsako į vieną svarbų klausimą: kas privertė keliautojus taip elgtis pačioje pradžioje?
Žinant istoriją sunku paaiškinti, kodėl kelionė vyko tokiu keistu maršrutu. Garsusis seras Johnas Franklinas, kuris buvo vadovavęs dviem ankstesnėms Arkties ekspedicijoms, vadovavo ir šiai.
Du laivai – „HMS Erebus“ ir „HMS Terror“, buvo tvirti ir gerai aprūpinti, o laive esančio maisto turėjo užtekti nuo 5 iki 7 metų. Be to, visi įgulos nariai buvo pasiryžę ekspedicijai ir nebuvo jokių problemų.
„Būti poliariniu tyrinėtoju XIX a. viduryje britų laivyne buvo itin saugu. Galėtume tikėtis vos vieno procento mirtingumo“, – sakė tyrimui vadovavęs archeologas Simonas Maysas.
Pirmaisiais kelionės metais, 1845-aisiais, buvo nedaug ledo, ir 129 žmonių įgula įveikė Bafino įlanką šalia Grenlandijos. Tuomet jie judėjo Kanados archipelago salų link, ieškodami Šiaurės vakarų jūros kelio (Northwest Passage ).
Kai vandenynas užšalo, laivai buvo priversti žiemoti vienoje iš salų – Karaliaus Williamo saloje. Deja, per kitas vasaras buvo daug jūros ledo, taigi laivai negalėjo pajudėti.
Paskutinė žinia iš britų laivyno buvo trumpas raštas 1848 m. balandžio 25-ąją, kuriame rašyta, jog 24 įgulos nariai jau buvo žuvę iki tol, kol paliko laivus.
Galiausia, įgula turėjo palikti maisto gausius laivus ir nusprendė keliauti tūkstantį mylių (1600 km) iki artimiausios Hudsono įlankos prekybos vietos pro žuvų gausią Juodąją upę (Black River)
Lėtas badas
Planas buvo beprotiškai rizikingas: regione buvo vos keli Arktiniai paukščiai, o norint pagauti žuvis reikėjo iškirsti storą ledo sluoksnį.
Nė vienas iš įgulos narių nesugebėjo įveikti nė penktadalio kelio ir ilgus metus niekas nežinojo, kas nutiko. Tuomet 1854 m. Kanados žemėlapių sudarytojas išgirdo apie inuitų kanibalizmą. Per kitus 150 m. mokslininkai atrado vis daugiau ir daugiau įgulos narių palaikų. Mokslininkai ant daugelio kaulų aptiko pjūvių žymes, kurie suponuoja, kad kažkas nuo kaulų lupo mėsą.
Naujajame tyrime, kuris buvo publikuotas liepos aštuonioliktąją „Journal of Osteoarchaeology“ , Maysas ir jo kolega antropologas Owenas Beattie'as dar sykį peržiūrėjo vietovėje rastus 35 kaulus.
Ant kaulų buvo lūžių ir žymių nuo jų virimo puoduose. Tai paprastai pasirodo galutinėje kanibalizmo fazėje, kai badaujantys ištraukia čiulpus, kad ištrauktų paskutines kalorijas.
