Nuo žilos senovės laikas buvo matuojamas periodiškai pasikartojančiais astronominiais reiškiniais – Saulės ir žvaigždžių teka bei laida, Mėnulio fazių kaita. Pastebėti ir užfiksuoti šviesulių judėjimo dėsningumai virto kalendoriais. Nepaisydami natūralaus gamtinio ritmo, nulemto mums nepavaldžių kosminių dėsnių, tarytum laiko valdovai paskutinįjį kovo sekmadienį, 3 val. ryto, laikrodžių rodykles pasuksime valandą į priekį – įsigalios vadinamasis vasaros laikas.
Mėginimai perprasti gamtos ritmus – prieš tūkstančius metų
Nėra tiksliai žinoma, kada žmonės pakėlė akis į dangų ir uždavė pirmuosius klausimus apie jo sąrangą, tačiau mokslininkai teigia, kad jau akmens amžiuje pastebėta, jog šviesulių kelias dangaus skliautu nėra chaotiškas, o pokyčiai gamtoje – atsitiktiniai: tam tikri Saulės tekos ir laidos momentai, Mėnulio fazių kaita ar žvaigždynų pasirodymas yra periodiniai, vadinas tinkami laikui matuoti. „Laiko pojūtis, ko gero, yra vienas pirmųjų mąstančio žmogaus požymių, o poreikis perprasti gamtinius ritmus – viena būtiniausių pirmykščio žmogaus išlikimo sąlygų, – teigia etnologas, Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinis vadovas, profesorius Libertas Klimka.
Taigi archajinių kalendorinių sistemų pagrindas – fenologinių reiškinių ciklai, sutampantys su dangaus kūnų, pirmiausia, Saulės, padėčių virš horizonto bei Mėnulio fazių sekos dėsningumais.
Tolimųjų mūsų protėvių santykis su dangumi buvo labai praktiškas: ankstyvojoje medžiotojų ir gamtos gėrybių rankiotojų kultūroje laikas buvo skirstomas gana trumpomis atkarpomis – nuo vieno Saulės patekėjimo iki kito, t.y. paromis, taip pat savaitėmis ar mėnesiais – nuo vienos Mėnulio fazės iki kitos.“
Tyrinėtojų prielaidas patvirtina archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, Mėnulio pavidalo virsmus vaizduojantys paleolito laikotarpio, maždaug 25–30 tūkst. metų senumo, rėžiniai kaulo plokštelėse – ankstyviausi žmonijos istorijoje kalendoriai. L.Klimkos teigimu, kiek vėliau – naujajame akmens amžiuje, kai ėmė rastis žemdirbystė – prireikė žinoti ilgesnius laiko tarpsnius, suderinti juos su konkrečių ūkio darbų ir gamtos reiškinių trukme, pavyzdžiui, kada sėti ir pjauti, kiek laiko dar maistą taupyti ir t.t. O didesnius laiko tarpus nepatogu skaičiuoti paromis, todėl ilgainiui buvo perprastas, į kalendorines sistemas suprojektuotas ir praktinėms reikmėms pritaikytas metinis Saulės kelias dangaus skliautu.
Senovės observatorijose – kalendoriniai stebėjimai
Skirtingose pasaulio vietose, įvairiose kultūrose maždaug tuo pačiu metu susiformavo vadinamasis paleoastronominis periodinių dangaus reiškinių fiksavimo metodas, pagrįstas azimutiniais šviesulių, dažniausiai Saulės, stebėjimais tekėjimo ar laidos metu. Dar ir šiandien tiek profesionalių tyrinėtojų, tiek mėgėjų vaizduotę audrina megalitiniai statiniai – senovinės observatorijos, kurių architektūroje mūsų protėviai įamžino aptiktus astronominių įvykių pasikartojimus.
Tokiose stebyklose gamtinis laikas tarsi „sučiuptas“, „pagautas“ ir išsaugotas pavydėtinu tikslumu. Ko gero, žinomiausia iš tokių vietų – Anglijos pietuose, Vilšyro grafystėje, stūksantis didžiulių akmenų kompleksas – Stounhendžas.
Po keliasdešimt tonų sveriančių, maždaug prieš 4 tūkstančius metų keliais koncentriniais žiedais ir puslankiais sustatytų megalitų ansamblis orientuotas Saulės padėties virš horizonto ilgiausią ir trumpiausią metų dieną kryptimis. Atskiri Stounhendžo sistemos elementai ženklina siderinio mėnesio (laiko atkarpos tarp dviejų vienodų Mėnulio padėčių žvaigždžių atžvilgiu) trukmes, sezoninį žvaigždynų ir šviesiausių jų žvaigždžių patekėjimą, taip pat ekvinokcijas – lygiadienius pagal Saulės teką ir laidą.
Tiesą pasakius, kone visi iš šiandien žinomų po visą Žemės rutulį išsibarsčiusių senosios astronomijos paminklų, ypač vidutinėse geografinėse platumose, kur per metus ryškus dienos ir nakties ilgumo kaitos dėsningumas, pirmiausia buvo skirti saulėgrįžoms ir lygiadieniams fiksuoti. Anot L.Klimkos, Palangoje, Birutės kalne XIV–XV a. kalendoriniams matavimams naudota medinių stulpelių sistema taip pat žymėjo Mėnulio ir Saulės patekėjimo bei nusileidimo vietą horizonto atžvilgiu saulėgrįžų ir lygiadienių metu.
„Ankstyvaisiais Birutės alko pirmtakais galima laikyti astronominę paskirtį turėjusias akmenų sistemas ant Vyžuonų ozo, Stabinės kalvos (Tauragės rajonas), prie Purmalių piliakalnio (Klaipėdos rajonas), Tryškiuose netoli Telšių, Jonionių kaimo ribose ant Nemuno kranto Merkinės apylinkėse ir kitur. Akmenys, kaip ir Birutės kalno stulpai, be kitų dalykų, poromis nurodo kryptis į Saulės tekos ir laidos vietas horizonte ilgiausiomis bei trumpiausiomis dienomis, per lygiadienius. Taigi, mūsų protėviams tikrai buvo žinomi azimutinės astronomijos principai bei praktinis jų taikymas“, – sako mokslininkas.
Neatsitiktinai skirtingų tautų, taip pat ir senovės baltų, saulinių metų kalendorinę ašį sudaro vasaros ir žiemos solticijų bei rudens ir pavasario ekvinokcijų momentai, įprasminti gražiomis šventėmis su krašto kultūrai, žmonių gyvenimo būdui, jų pasaulėžiūrai būdingomis apeigomis, ritualais ir simboliais...
Lygiadienis – neišvengiamas astronominis reiškinys
Tenka pripažinti: viena vertus, senovės žmonės, šimtmečiais ir net tūkstantmečiais kaupę ir sisteminę gamtos stebėjimų duomenis, puikiai išmanė regimojo dangaus šviesulių judėjimo ypatumus, kita vertus, neturėjo galimybių suvokti fizikinės jų prigimties.
Šiandien žinome, kad lygiadieniai – tai kosminių kūnų mechanikos dėsnių nulemtas astronominis reiškinys, kada Saulė, keliaudama dangaus skliautu, atsiduria pusiaujo ir metinio Saulės kelio, vadinamo ekliptika, susikirtimo taške. Tuo metu Žemės pusiaujyje Saulė stebėtojui šviečia tiesiai virš galvos, o visoje planetoje, išskyrus ašigalių sritis, dienos ir nakties ilgumas beveik išsilygina – lygiadienio momentas ekliptikos ratą padalija į dvi dalis: vieną virš pusiaujo, kitą – po juo (saulėgrįžos šiuo atveju yra taškai, kuriuose Saulė būna labiausiai nutolusi nuo pusiaujo į šiaurę arba pietus).
Šiais metais lygiadienis Lietuvos laiku įvyks kovo 20 d. 12 val. 29 min. Kaip ir prieš tūkstančius metų, lygiadienio rytą Saulė patekės tiksliai rytuose, o leisis tiksliai vakaruose, ir būtent šį reiškinį senovės astronomai pastebėjo bei užfiksavo kaip patikimą kalendorinio ciklo atskaitos momentą. Saulei persiritus per pavasario lygiadienio tašką, Šiaurės pusrutulyje prasideda astronominis pavasaris, o pietų pusrutulyje – ruduo, ir mūsų kraštuose dienos pamažu ilgėja – planeta vis labiau gręžia šiaurės ašigalį Saulės link, kol birželį sulaukiame ilgiausių dienų meto – vasaros saulėgrįžos (tuo metu Pietų pusrutulyje atvirkščiai – ilgiausių naktų laikas).
Birželio pabaigoje dienos vėl ima trumpėti, Žemės šiaurės ašigalis vis labiau gręžiasi nuo Saulės, kol šviesiojo ir tamsiojo paros meto trukmė, rugsėjo 23-iąją Saulei praėjus rudens lygiadienio tašką, išsilygina. Prasidėjus astronominiam rudeniui, dienos tolydžio trumpėja, o prieš šv.Kūčių ir Kalėdų šventes atslenka ilgiausios mūsų pusrutulyje metų naktys – žiemos saulėgrįžos momentą mūsų planetos šiaurės ašigalis nuo Saulės nusisuka labiausiai.
Vietinio laiko problema ir juostinis laikas
Visi šie anksčiau aprašytieji gamtiškojo pasaulio virsmai nutinka dėl specifinės Žemės ir Saulės tarpusavio padėties kosminėje erdvėje kaitos, kuriai neturime nė menkiausios įtakos. Vis dėlto bendru sutarimu paskutinįjį kovo sekmadienį, ankstyvą 26-osios rytą, laikrodžių rodykles pasuksime vieną valandą į priekį – įsigalios vadinamasis vasaros laikas. Per pastaruosius kelis šimtmečius žmonių gyvenimo būdas smarkiai pasikeitė, civilizacijos pasiekimai nuo gamtos mus nutolino, ir sutartinis, konvencinis laikas „apsigyveno“ mechaniniuose, vėliau – ir elektroniniuose laikrodžiuose.
Primiršome, jog tikrasis gamtos laikrodis – Saulė, kuri nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu.
„Primiršome, jog tikrasis gamtos laikrodis – Saulė, kuri nė akimirkai nestabteli, riedėdama dangaus skliautu, – pastebi profesorius Libertas Klimka. – Dėl laikrodžių rodyklių sukiojimo susidaro iliuzija, kad laiką galime kontroliuoti, nors iš tiesų nei Saulės kelias, nei gamtos ritmai nuo to nepakinta.“
Kodėl manome, kad galime manipuliuoti laiku?
Pirmiausia privalome suprasti, jog kiekviena geografinė vietovė dėl Žemės sukimosi aplink savo ašį turi savo laiką, vadinamą vietiniu, arba tikruoju Saulės laiku.
Tai reiškia, jog kiekviena vietovė, jeigu tik nėra viename geografiniame dienovidinyje, turi skirtingą vietinį laiką. Pavyzdžiui, net vakarinių ir rytinių Lietuvos pakraščių vietinis laikas skiriasi apie 23 minutes. Akivaizdu: jei šiuolaikiniame nepaprastai dinamiškame pasaulyje kiekvienas rajonas gyventų savo vietiniu laiku, žmonėms bendrauti ir reikalus tvarkyti būtų labai sudėtinga. Kita vertus, naudotis visoje Žemėje vienodu laiku taip pat nepatogu, nes dideli nukrypimai nuo vietinio laiko vėl sukeltų daug problemų.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad priimtiną laiko skaičiavimo sistemą 1879 m. pasiūlė kanadietis inžinierius Sanfordas Flemingas (1827–1915): Žemės rutulys dienovidiniais sudalijamas į 24 lygias laiko juostas, kurios numeruojamos rytų kryptimi nuo nulinio, arba pradinio dienovidinio, išvesto per Grinvičo observatorijos Erio instrumentą – tuometinį techninį navigacijos standartą (primestą Britų imperijos galybės).
Kiekvienoje juostoje esančius laikrodžius reiksią nustatyti tokiu būdu, kad gretimose juostose laikrodžių parodymai skirtųsi lygiai viena valanda, o minutės ir sekundės išliktų tos pačios. Šios sistemos projektą apsvarstė 1883 m. Romoje susirinkusi Europos matavimų komisija, o 1884 m. Vašingtono tarptautinė konferencija galutinai priėmė ir patvirtino perėjimą prie juostinio laiko skaičiavimo būdo. Nuo tada Grinvičo laikas dar vadinamas pasauliniu.
Ar iš tiesų verta sukioti laikrodžių rodykles?
Nuo 2000-ųjų Lietuva priklauso antrajai – Rytų Europos – laiko juostai, nors taip buvo ne visada: 1918–1940 m. ir 1998–1999 m. mūsų kraštas naudojo pirmosios juostos laiką, dar vadinamą Vidurio Europos. Dar kitaip buvo sovietmečiu, kai visa Europinė SSRS dalis privalėjo gyventi pagal Maskvos laiką, kuris yra trečiosios juostos!
„Toks drastiškas nutolimas nuo Saulės diktuojamo vietinio laiko anuomet kaip reikiant turėjo išderinti mumyse tiksintį biologinį laikrodį. „Dabar sutartinis antrosios juostos žiemos laikas nuo saulinio laiko Lietuvoje nukrypsta palyginti nedaug – priklausomai nuo geografinės ilgumos, vidutiniškai apie pusvalandį, – paaiškina Vilniaus universiteto astronomas, gamtos mokslų daktaras Vidas Dobrovolskas. – Kadangi mūsų šalies geografinė padėtis nesikeičia, o netrukus pusmečiui laikrodžių rodykles pasuksime vieną valandą į priekį, nuo gamtinio laiko nutolsime maždaug 1,5 valandos...“
Padarinių fizinei bei psichinei žmogaus sveikatai turi ne pasirinkta laiko juosta, o pats „šokinėjimas“ per valandinę laiko bangą.
Suvokdami šias aplinkybes, turėtume suprasti, kad padarinių fizinei bei psichinei žmogaus sveikatai turi ne pasirinkta laiko juosta, o pats „šokinėjimas“ per valandinę laiko bangą.
Mokslininkai beveik vieningai sutaria, kad vadinamasis žiemos laikas mūsų organizmui yra natūralesnis ir vasaros laiko derėtų atsisakyti – juk kartu su mechaniniu laikrodžiu prievarta persukamas ir biologinis laikrodis. Nenuostabu, jog dažnas pilietis, ypač vaikai ir senjorai, kurių psichofizinė pusiausvyra jautresnė, patiria diskomfortą.
Juolab kad laikrodžių persukimą grindžiantys ekonominio pobūdžio argumentai, suformuluoti dar iki II-ojo Pasaulinio karo, dėl atpigusios elektros energijos ir alternatyvių taupymo būdų šiandien neteko savo galios. Bet kas paklausys proto balso? Sprendimus, deja, priima politikai.
