Tiesa žaidimo pavadinimas yra kiek apgaulingas: „Monster Train“ sukelia įspūdį, kad teks susidurti su visokiais Helovino tipo monstrais, besivaidenančiais traukinyje ar panašiai. O iš tikrųjų jūs vešite paskutinę pragaro ugnies kibirkštį, kad vėl įžiebtumėte peklos liepsnas.
Pala, pala. Pragaras užgeso? Kodėl? Pasirodo pragaras ir rojus buvo sudarę sutartį kuri užtikrino balansą. Taikos metu atsigaunant ekonomikai velniai tiesė sau geležinkelius, o štai angelai ruošėsi karui. Ruošėsi ir pasiruošė, įsiveržė į pragarą ir užgesino jo liepsnas, visas iki (beveik) paskutinės kibirštėlės. Paskutinė kibirkštis tebėra gyva, būtent ją ir gausime ginti pragariškame, pragaran dundančiame traukinyje. Į pirmą ir paskutinę kelionę išsirengusi žiežirba yra saugoma sunkiausiai pasiekiamame, ketvirtajame garvežio aukšte. Jos saugumu rūpinasi penki pragaro pakalikų klanai ir vienas žaidėjas. To pasakojimo apie pragaro ir rojaus kovas žaidime yra ir daugiau, tačiau jis renkamas po dalelę, šen bei ten randant po skurdžią pasakojimo nuotrupą, tad žaisiančiųjų vardan, mes čia pasakojimo vingrybių nenarpliosime ir pakalbėsime apie patį žaismą.
„Monster Train“, kaip dabar jau tapo madinga, vienu metu taikosi į kelių žanrų gerbėjus. Čia turime renkamų kovos kortų kalades it kokiam „Hearthstone“, tačiau taktinis jų panaudojimas ir kovos eiga labiau primena „Slay the Spire“ tipo žaidimus. Taip pat čia yra „Permadeath“ principas, iš esmės lemiantis tai, kad visas žaidimo įdomumas yra jo peržaidime. Tradiciškai tokio pobūdžio žaidimai yra ganėtinai sudėtingi, o jo progresija yra matuojama bandymų ir klaidų principu. Iš pirmo sykio žaidėjas įveikia dalį lygių, kartais už tuos pasiekimus yra apdovanojamas kažkokiomis papildomomis savybėmis ir sutvirtėjęs (žiniomis ir įgūdžiais) bando įveikti žaidimą dar kartą, ir dar, ir dar... Kol atsibosta ar pavyksta pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Šiame žaidime kiekvienas bandymas yra vadinamas paprastu žodžiu – „run“. Kiekvienam „run“ – bandymui nuvažiuoti iki pragaro širdies – pasirinksime dviejų pragaro klanų (iš penkių galimų) karius ir magiją. Vieną tų klanų paskirsime pagrindiniu ir gausime herojų. Herojai čia ypatingi tuo, kad jų iškvietimas į mūšio lauką nieko nekainuoja. Jie taip pat yra nemokamai tobulinami kelis kartus per žaidimą. Pirmasis iš tų pastiprinimų įvyksta dar prieš įvadinę kovą, tuo pačiu gausime ir pirmą savo artefaktą.
Vieno pasivažinėjimo po pragarą metu, gausime susikauti aštuonis kartus. Kiekviena kova prasideda nuo kelių bangų paprastų kareivių, o baigiasi žaidėjo bandymu įveikti bosą. Jei laimite, galite pervažiuoti dar vieną pragaro ratą, kuriame reikės rinktis iš dviejų kelių, siūlančių skirtingus pastiprinimus, resursus ir karius. Jei pralaimite… na, žaidimą tenka pradėti iš naujo! Bet nereikia jaudintis: kovoje dalyvavę klanai renka patirties taškus, kyla lygiu ir atrakina naujas kortas.
Būtent čia išryškėja aukštas žaidimo peržaidžiamumo lygmuo, nes kiekvienas iš pragariškų klanų pasižymi skirtingomis savybėmis, o vadinasi taktinių galimybių kiekis čia kone neišsenkantis.
Kovos metu matysite keturių aukštų traukinio skerspjūvį. Priešai jau bus išsilaipinę pirmajame aukšte ir sustoję į vorelę dešinėje ekrano pusėje. Savo kareivius galima išrikiuoti trijuose aukštuose kairėje ekrano pusėje. Paprastai pirmi puola okupantai, paeiliui trenkdami arčiausiai esančiam oponentui. Tada smogia išgyvenę žaidėjo kariai. Kiekvienas mūsų atakas ištvėręs rojaus karys, raundo pabaigoje keliaują į kitą aukštą ir šis ciklas kartojamas, kol jie pasiekia pragaro kibirkštį. Smagu, kad pati kibirkštis taip pat nėra bejėgė ir per kelis raundus gali pačirškinti daugumą standartinių priešų, tačiau jei galima to išvengti, geriau vengti. Atminkite, tai paskutinė kibirkštis, tad jei angelai gaus progą jai smogti, vėliau atkurti jos pirminę būklę nebus paprasta.
Daugelio žaidėjų galvoje sukasi mintis, kad žaidimas gali tapti monotoniškas, kai jau bus atrasta sėkmingos gynybos formulė. Tačiau taip nebus. Tobula gynyba čia neegzistuoja, nes kaip minėta – jūsų kariai ir burtai yra kortos. Tos kortos yra kaladėje ir traukiamos aklai. Nedidelę dalį iš anksto paruoštų kortų gausite pačioje kovos pradžioje, o likusias galėsite panaudoti tik degindami taškus. Kitaip tariant, visai kaip „Slay the Spire“, tik čia dar į kovą reikia iškviesti karius. Mažytė problema tame, kad kitaip nei burtai, kritę kariai į kaladę kovos metu negrįžta, tad su jais reikia elgtis pakankamai atsargiai.
O gal ir ne? Viskas priklauso nuo to, kokį klaną pasirinksite, tad mums metas pakalbėti apie jų skirtumus. Pavyzdžiui – Hellhorned, vieninteliai padarai turintys padorumo atrodyti kaip velniai, savo gretose turi krūvą pinčiukų (silpni, bet iškviesti į mūšio lauką atneša magiškų efektų), velnių (gerai kerta, bet neturi daug sveikatos, dažnai turi papildomų efektų, kurie suveikia nukovus priešą) ir demonų (brangūs, dideli mėsos gabalai) bei krūvą burtų, kurie laikinai padidina žalą, leidžia tiesiogiai sužaloti priešus ar duoti savo kariams šarvų.
Melted Remnant klano atstovai yra… žvakiažmogiai. Nemaža dalis jų karių, prieš ištirpdami, kovoje gali išbūti gal tik tris ėjimus. Užtat jie turi nemažai sugebėjimų, suteikiančių tirpuoliams įvairių galių, ar pristabdančių tirpimo procesą. Yra keletas veikėjų, kurie visai netirpsta! Melted Remnant turi ir krūvą burtų, kurie leidžia sugrąžinti kritusius karius į kaladę arba kurių efektyvumas kyla priklausomai nuo žuvusių jūsų karių skaičiaus.
Kaip matote, vien šie pavyzdžiai iliustruoja du labai skirtingus kovos stilius, o tų klanų yra penki, tad galima tik įsivaizduoti kiek įvairių kombinacijų čia egzistuoja! Pavyzdžiui, jei pinčiuką iškviesite karių vorelės priekyje, jis ne tik duos savo magišką efektą, bet ir sugers vieną priešo ataką. Pinčiukas žuvo? Ne bėda, yra nemaži šansai, kad jį susigrąžinsite per Melted Remnant burtus. Be to, kritę pinčiukai įskaičiuojami prie žuvusiųjų, tad mirdami jie suteikia daugiau galios kitų karių burtams.
Skirtingų klanų ir jų karių tipų naudojimas bei unikalių taktikų atradimas yra bene smagiausia žaidimo dalis. Tiesa jei toks žaismas jums ne prie širdies, „Monster Train“ galima rasti ir didesnių galią keliančių nesąmonių. Pavyzdžiui, artefaktus. Kaip ir „Slay the Spire“, jie suteikia įvairių žaidimą išplečiančių galių. Paimkime, kad ir paprasčiausius spąstus „Jackstrips“. Jie daro du žalos taškus kiekvienam priešui, kuris pakyla ar nusileidžia aukštu. Vadinasi, kartais yra neblogai apleisti pirmą aukštą ir leisti visokiems trapiems bet smarkiai kertantiems (nepamirškime, kad priešai eina pirmieji) niekdariams nusibaigti užmynus ant spygliuotos juostos. Ir tai vienas iš silpnesnių artefaktų! Dar gali rasti tokių, kurie panaudojus burto kortą visus pigesnius rankoje esančius burtus padaro nemokamais. Arba duoda visiems naujai iškviestiems kariams penkis šarvų taškus. O ką, jei turite artefaktą, kuris kibirkštį pasiekusį priešą apspangina trims ėjimams? Atmetus bosus ir 8-9 pragaro rato okupantus, to laiko pakanka bet kam ištirpdyti!
Išskyrus bosus. Kiekvienos kovos pabaigoje pirmame aukšte apsireiškia bosas. Bosų kovos yra kitokios. Jie kiekviename aukšte kaunasi iki mirties, o tada jį užšaldo. Turint minty, kad jie neretai turi pakankamai sveikatos, kad atlaikytų ir dešimt žiežirbos atakų, svarbu yra juos užmušti kuo anksčiau ar bent jau kuo labiau susilpninti pakeliui.
Bet tai dar ne viskas! Trys pagrindiniai žaidimo bosai turi sugebėjimus, dažnai pastiprininančius jų karius, kurie keičiasi kiekvieno „Monster Train“ „run“ metu. Tai gali būti ir žalos skydo suteikimas, ir papildoma žala kiekvieną kartą kai vienas iš jo sąjunginingų miršta ar net jūsų karių susilpninimas. Kartais jūs patys galite suteikti priešams daugiau galios mainais į papildomus apdovanojimus. Pavyzdžiui, duoti žalos ar burtų skydą mainais į artefaktą dažnai yra nebloga mintis. Aišku, viskas priklauso nuo to, ką duodi priešui, ką gauni mainais ir kaip atrodo jūsų burtų kaladė.
O kaladės gali atrodyti labai skirtingai, net jei kelintą sykį pradedate žaidimą iš naujo su tuo pačiu klanu. Žaidime yra nedaug neutralių kortų, ir krūva priskirtų klanams. Naujas kortas gausite po kovos (galima du kartus rinktis iš trijų kortų) ir keliaudami per pragaro ratus. Be to, žaidime yra krūva būdų kaip patobulinti ar paveikti kortas. Pats paprasčiausias būdas yra leisti pinigus jų patobulinimui, bet taip pat galima jas dubliuoti, pašalinti iš kaladės ir panašiai. Taip pat yra mįslingos olos, kuriose gali nutikti bet kas: galimybės penkis kartus padauginti vieną kortą, gauti nemokamų artefaktų, laikinai atsisakyti vienos kortos, kad vėliau gautumėte stipresnę versiją ir taip toliau.
Na ir dar vienas žaidimo ilgaamžiškumą užtvirtinantis elementas — sudėtingumo lygiai. Jų čia daug ir jie atrakinami, kai pirmą kartą įveiki žemesnį lygį – bet tuo metu (pražaidus gal 30 valandų), viskas ima palengva atsibosti. Penki klanai gal ir suteikia nemažai kombinacijų, bet galiausiai atsibosta matyti tuos pačius priešus, o ir visas kortas jau būni atrakinęs. Čia kūrėjai galėjo pasistengti ir sukurti rimtesnę karių, o ypač bosų rotaciją. Kol kas bosai kiekvienoje kovoje tie patys, tad jei juos traktuosime kaip didžiausią galvos skausmą, tai to galvos skausmo žaidime per mažai.
Nors testo metu liovėmės žaisti ne iš nuobodulio. Paskutinę vinį į mano patirčių su šiuo žaidimu karstą įvarė labai jau geidulingas vienos iš žaidimo bosių vaitojimas. Bent jau mano merginai tai irgi užkliuvo. Kita vertus, „Monster Train“ garsai yra gerai sutvarkyti ir vien iš jų gali dažnai suprasti koks burtas ar galia naudojami. Muzika irgi nebloga, o neretas kareivis, atkeliaudamas į žaidimą, dar kažką ir sumauroja.
Žaidimo vizualinis stilius ir grafika, taip pat geri. Savo meniniu stiliumi „Monster Train“ labiau primena „Heartstone“ nei „Slay the Spire“, bet tiek karių kortos, tiek jų išvaizda kovoje atrodo gerai. Gal kiek keistai parinktos temos trims iš penkių pragaro klanų (ar kada galvojote, kad ten bus undinių?), bet tiek karių kastos, tiek priešų tipai yra gerai susieti dizaino elementais.
Be to, iš kortų aprašymų kataloge ir priešų apibūdinimų prieš kovą galima susidaryti įspūdį apie pakankamai subtilų „Monster Train“ pasaulio kūrimo procesą. Kažkaip ne to būtų galima tikėtis iš kortų „roguelike“, bet taip jau yra, ir tai yra nuostabu.
„Monster Train“ dar neturi tikslios išleidimo datos, bet žaidimas jau dabar atrodo – ir veikia – puikiai. Turint minty, kad pragaro ratų yra daugiau nei penki, tai galime tikėtis ir klanų papildymo ateityje. O tada ir 30 valandų niekam riba nebus…
Žaidimą išankstinei apžvalgai suteikė jo kūrėjai. Žaidimas kuriamas asmeniniam kompiuteriui. Tiksli „Monster Train“ išleidimo data dar nepaskelbta, tačiau žaidimo „beta“ testas jau vykdomas „Steam“ tarnyboje.
