„Sveiki atvykę į Jupiterį“, – paskelbė komentatorius skrydžių valdymo centre NASA Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje, įsikūrusioje Kalifornijos valstijos mieste Pasadinoje.
Salėje buvę žmonės prapliupo džiaugsmingais šūksniais, kai saulės energija varomas zondas, paleistas prieš penkerius metus iš Kanaveralo kyšulio Floridoje ir nuskriejęs apie 2,7 mlrd. kilometrų, sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Jupiterį 23 val. 53 min. vietos (antradienį 6 val. 53 min. Lietuvos) laiku.
„Mes ką tik padarėme sudėtingiausią dalyką, kokį kada nors yra padariusi NASA“, – tiesioginėje transliacijoje buvo galima girdėti „Juno“ projekto vadybininko Ricko Nybakkeno žodžius kolegoms.
„Juno“ skriejo daugiau negu 209,2 tūkst. km per valandą greičiu, kai įjungė savo pagrindinį raketinį variklį, pakankamai sulėtinusį zondą, kad jis pradėtų skrieti aplink Jupiterį.
Variklio paleidimas ir įskriejimas į orbitą prasidėjo 23 val. 18 min. JAV Vakarų pakrantės (antradienį 6 val. 18 min. Lietuvos) laiku, kai Jungtinėse Valstijose tebebuvo švenčiama Nepriklausomybės diena.
Po 35 minučių nuo Jupiterio atskrieję aparato siunčiami signalai parodė, kad tas manevras buvo atliktas sėkmingai.
Įskriejimas į didžiausios Saulės sistemos planetos orbitą – vienas rizikingiausių ir svarbiausių labai ilgos misijos etapų.
Į orbitą aplink Jupiterį „Juno“ įskriejo automatiškai, pagal iš anksto kruopščiai suplanuotą programą, be skrydžio valdymo centro Žemėje pagalbos. Įskridęs į orbitą zondas apsisuko – atsigręžė į Saulę, kad pasikrautų baterijas.
„Juno“ sėkme džiaugiasi ir „Google“, specialiai šiam pasiekimui sukūrę pasveikinimą:
Mėgins įminti raidos paslaptis
JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) zondo „Juno“ pagrindinis raketinis variklis įsijungė pirmadienio vakarą, sumažindamas aparato greitį iki 250 tūkst. km per valandą.
„Juno“ skrieja intensyvios spinduliuotės sąlygomis, „bet jis turėtų atlaikyti“ šią nepalankią aplinką, sakė bendrovės „Lockheed Martin“, pagaminusios šį aparatą, programos vadovas Kenny Starnesas.
Trys dideli „Juno“ saulės elementų „sparnai“, panašūs į malūno mentes, kurių bendra galia – 500 vatų, tiekia energiją jo devyniems moksliniams prietaisams
Zondo vaizdo kamera ir kiti prietaisai buvo išjungti, kol „Juno“ priartės prie dujinės milžinės, todėl kol kas jokių nuotraukų neatsiųs. Mokslininkai pažadėjo paskelbti iš arti padarytų Jupiterio vaizdų, kai „Juno“ skries visai šalia didžiosios planetos debesų viršūnių per 20 mėnesių trukmės 1,1 mlrd. JAV dolerių kainavusią misiją.
Jupiteris, penktoji ir didžiausia Saulės sistemos planeta, priklauso dujinių milžinių grupei ir yra sudaryta daugiausiai iš vandenilio bei helio, kitaip negu Žemė ir Marsas, kurios sudarytos iš uolienų. Įspūdingais sūkuriuojančiais debesimis ir spalvingais dryžiais išsiskiriantis Jupiteris, kaip manoma, yra seniausia planeta, susidariusi tuojau po Saulės. Jeigu pavyktų įminti jo raidos paslaptis, galbūt taptų įmanoma geriau suprasti, kaip vystėsi Žemė ir kitos planetos.
Pavadintas senovės romėnų dievo Jupiterio žmonos Junonos vardu, „Juno“ yra dar tik antrasis kosminis aparatas, skirtas šios planetos stebėjimui iš arti. 1989 metais paleistas zondas „Galileo“ sukosi aplink Jupiterį 14 metų ir atsiuntė įspūdingų tos didžiulės planetos ir jos daugelio palydovų nuotraukų. To aparato atsiųstoje medžiagoje buvo pastebėta ženklų, kad po lediniu Europos paviršiumi slypi vandenynas, kuriame, kaip spėlioja mokslininkai, galėjo išsivystyti nežemiška gyvybė.
Dar viena Jupiterio paslaptis – Didžioji raudonoji dėmė. Neseniai vykdyti stebėjimai Hubble kosminiu teleskopu parodė, kad ta jau ištisus šimtmečius Jupiterio atmosferoje siaučianti audra mažėja.
„Juno“ skrydis į Jupiterį truko beveik penkerius metus, per kuriuos aparatas nuskriejo 2,8 mlrd. kilometrų. Iš pradžių zondas skriejo Saulės sistemos vidiniame regione ir panaudojo Žemės trauką, kad būtų išsviestas kaip iš laidynės už asteroidų žiedo, plytinčio tarp Marso ir Jupiterio orbitų.
Per tą laiką „Juno“ tapo pirmuoju taip toli nuskriejusiu vien saulės energiją naudojančiu kosminiu aparatu, pranokęs Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „Rosetta“, skirtą kometų tyrimams. Trys dideli „Juno“ saulės elementų „sparnai“, panašūs į malūno mentes, kurių bendra galia – 500 vatų, tiekia energiją jo devyniems moksliniams prietaisams.
Kaip ir anksčiau paleistas „Galileo“, „Juno“ savo misiją baigs, kai 2018 metais bus nukreiptas įskrieti į Jupiterio atmosferą ir joje suirti. Tokia auka būtina, siekiant išvengti bet kokios tikimybės, kad zondas įsirėš į kurį nors Jupiterio palydovą, kuriuose kada nors gali apsigyventi žmonės.
Stebėkite tiesioginę zondo skrydžio transliaciją ir prieš ją vyksiančias mokslininkų diskusijas.