Giliausia Visatos nuotrauka
Pirmojoje paviešintoje nuotraukoje matomas galaktikų telkinys SMACS 0723. Bendra šio galaktikų telkinio masė veikia kaip gravitacinis lęšis, didinantis už jo esančias daug tolimesnes galaktikas, rašė NASA.
Tai giliausiai į kosmosą padaryta nuotrauka istorijoje. Nuotraukoje matomai žvaigždžių šviesai prireikė maždaug 13,5 mlrd. metų – arba didžiosios dalies visatos amžiaus – kad pasiektų Jameso Webbo kosminį teleskopą (JWST).
Daugiau apie pirmąją JWST nuotrauką skaitykite ČIA.
„Mes grįžtame 13,5 mlrd. metų atgal“, – spaudos konferencijoje sakė NASA administratorius Billas Nelsonas. „O kadangi žinome, kad Visatos amžius yra 13,8 mlrd. metų, grįžtame beveik į pradžią.“
B.Nelsonas pridūrė, kad teleskopas „bus toks tikslus, kad bus galima pamatyti, ar planetos yra tinkamos gyventi, ar ne“, ir kad beprecedentis visatos vaizdas leis mokslininkams rasti atsakymus į klausimus, kurie dar net nebuvo užduoti.
Jis taip pat pridūrė: „Jei laikytumėte smėlio grūdelį ant piršto galo ištiestos rankos atstumu, tai būtų ta visatos dalis, kurią matote [nuotraukoje]“.
Tolimos planetos atmosfera
JWST užfiksavo aiškius vandens, debesų ir rūko požymius atmosferoje, supančioje karštą, dujinę planetą milžinę, skriejančią aplink tolimą į Saulę panašią žvaigždę.
Šis stebėjimas, atskleidžiantis konkrečių dujų molekulių buvimą pagal mažyčius tikslių šviesos spalvų ryškumo sumažėjimus, yra pats išsamiausias iki šiol atliktas stebėjimas, rodantis JWST galimybes analizuoti už šimtų šviesmečių esančias planetų atmosferas.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius „Hubble“ kosminis teleskopas išanalizavo daugybę egzoplanetų atmosferų ir 2013 m. pirmą kartą aiškiai aptiko vandens, tačiau JWST atliktas tiesioginis ir išsamesnis stebėjimas reiškia milžinišką šuolį į priekį siekiant apibūdinti potencialiai gyvenamas planetas už Žemės ribų, rašo NASA.
Tiesioginės transliacijos metu pristatyta WASP-96 b planeta yra viena iš daugiau kaip 5000 patvirtintų egzoplanetų Paukščių tako galaktikoje. Ji yra maždaug už 1150 šviesmečių nuo mūsų, pietiniame Fenikso žvaigždyne, ir atstovauja dujinių milžinių tipui, neturinčiam tiesioginio analogo mūsų Saulės sistemoje.
WASP-96 b masė yra mažiau nei pusė Jupiterio masės, o skersmuo – 1,2 karto didesnis, todėl WASP-96 b.
Birželio 21 d. JWTS 6,4 valandos matavo WASP-96 šviesą, planetai judant pro žvaigždę. Rezultatas – šviesos kreivė, rodanti bendrą žvaigždės šviesos silpnėjimą tranzito metu.
Šviesos kreivė patvirtina planetos savybes, kurios jau buvo nustatytos kitais stebėjimais, t. y. planetos egzistavimą, dydį ir orbitą, o transmisijos spektras atskleidžia iki šiol paslėptas atmosferos detales: nedviprasmiškus vandens požymius, rūko požymius ir debesų, kurių, kaip manyta remiantis ankstesniais stebėjimais, nebuvo.
Tyrėjai galės panaudoti spektrą vandens garų kiekiui atmosferoje nustatyti, įvairių elementų, pavyzdžiui, anglies ir deguonies, kiekiui apriboti ir atmosferos temperatūrai įvertinti. Remdamiesi šia informacija jie galės daryti išvadas apie bendrą planetos sudėtį, taip pat kaip, kada ir kur ji susiformavo.
Ūkas
Ūkas yra tarpžvaigždinių dulkių, vandenilio dujų, helio dujų, plazmos ir kito jonizuotų dujų telkinys.
NASA paviešino Pietinio žiedinio ūko, dar žinomo kaip NGC 3132, esančio už maždaug 2 000 šviesmečių, įspūdingą nuotrauką.
Ši nuostabi švytinti dėmė yra astronominės priešingybės: tai kvapą gniaužiančios, gražios mirštančios dvinarės žvaigždės liekanos.
JWTS leis astronomams išsiaiškinti daug daugiau detalių apie tokius dujų ir dulkių debesis, kuriuos išmeta mirštančios žvaigždės, kaip šis Supratimas, kokių molekulių yra ir kur jos išsidėsčiusios dujų ir dulkių apvalkale, padės tyrėjams patobulinti žinias apie kosminius objektus.
Kadangi ūkai egzistuoja dešimtis tūkstančių metų, jų stebėjimas primena itin sulėtintą filmą. Kiekvienas mirštančios žvaigždės išpūstas „apvalkalas“ suteikia mokslininkams galimybę tiksliai išmatuoti jame esančias dujas ir dulkes.
Galaktikų kvintetas
Stefano kvintetas yra penkių galaktikų grupė Pegaso žvaogždyne. Šiandien NASA Jameso Webbo kosminis teleskopas atskleidžia Stefano kvintetą naujoje šviesoje. Ši milžiniška mozaika yra didžiausia iki šiol JWST daryta nuotrauka, apimanti maždaug penktadalį Mėnulio skersmens.
Nuotraukoje yra daugiau kaip 150 mln. pikselių, ji sudarytas iš beveik 1000 atskirų vaizdų failų. JWST gauta informacija suteikia naujų įžvalgų apie tai, kaip galaktikų sąveika galėjo lemti galaktikų evoliuciją ankstyvojoje Visatoje.
Dėl galingo infraraudonųjų spindulių regėjimo ir itin didelės erdvinės skiriamosios gebos JWST rodo dar niekada nematytas šios galaktikų grupės detales. Vaizdą puošia spindintys milijonų jaunų žvaigždžių telkiniai ir žvaigždžių sprogimo regionai, kuriuose gimsta naujos žvaigždės. Dėl gravitacinės sąveikos iš kelių galaktikų traukiamos plačios dujų, dulkių ir žvaigždžių uodegos.
Visos penkios Stephano kvinteto galaktikos kartu dar vadinamos Hicksono kompaktiškąja 92 grupe (HCG 92). Nors jos vadinamos „kvintetu“, tik keturios galaktikos yra tikrai arti viena kitos ir yra įsitraukusios į kosminį šokį.
Penktoji, kairėje esanti galaktika, vadinama NGC 7320, palyginti su kitomis keturiomis, yra pirmame plane. NGC 7320 yra už 40 mln. šviesmečių nuo Žemės, o kitos keturios galaktikos (NGC 7317, NGC 7318A, NGC 7318B ir NGC 7319) yra maždaug už 290 mln. šviesmečių. Tai vis dar gana artimas atstumas, palyginti su už milijardų šviesmečių esančiomis tolimesnėmis galaktikomis, teigia NASA.
Toks artumas suteikia astronomams galimybę stebėti galaktikų jungimąsi ir sąveiką, kurie yra labai svarbūs visai galaktikų evoliucijai. Retai kada mokslininkai taip detaliai mato, kaip sąveikaujančios galaktikos skatina žvaigždžių formavimąsi viena kitoje. Stefano kvintetas yra fantastiška „laboratorija“ šiems esminiams visoms galaktikoms procesams tirti.
Aukščiausia grupės galaktika – NGC 7319 – slepia aktyvųjį galaktikos branduolį, supermasyvią juodąją skylę, kurios masė 24 mln. kartų didesnė už Saulės masę. Ji aktyviai traukia medžiagą ir skleidžia šviesos energiją.
Pegaso žvaigždyne esantį Stefano kvintetą 1877 m. atrado prancūzų astronomas Eduardas Stefanas.
Kosminiai kalnai
Šis „kalnų“ ir „slėnių“ kraštovaizdis, nusėtas spindinčiomis žvaigždėmis, iš tikrųjų yra netoliese esančios jaunos, žvaigždes formuojančios srities, vadinamos NGC 3324, pakraštys. Šiame vaizde, kurį infraraudonojoje šviesoje užfiksavo JWST, pirmą kartą matomos anksčiau nematytos žvaigždžių gimimo sritys.
Nuotrauka primena uolėtus kalnus mėnulio apšviestą vakarą. Iš tikrųjų tai milžiniškos dujinės ertmės, esančios NGC 3324, krašte, o aukščiausios „viršūnės“ šioje nuotraukoje yra maždaug 7 šviesmečių aukščio.
Kadangi JWST jautrus infraraudonajai šviesai, jis gali žvelgti pro kosmines dulkes ir pamatyti šiuos objektus.
JWST taip pat atskleis žvaigždžių formavimosi įtaką milžiniškų dujų ir dulkių debesų evoliucijai. Nors masyvių žvaigždžių poveikis – jų smarkūs vėjai ir didelė energija – dažnai akivaizdus, mažiau žinoma apie gausesnių mažos masės žvaigždžių įtaką. Formuodamosi šios mažesnės žvaigždės sukuria čia matomus siaurus, priešpriešinius srautus, kurie į debesis gali įnešti daug impulso ir energijos.
NGC 3324, esanti maždaug už 7600 šviesmečių, buvo nufotografuota JWST artimosios infraraudonosios spinduliuotės kamera (NIRCam) ir vidutinės infraraudonosios spinduliuotės prietaisu (MIRI).
