Kosmoso agentūros ir privačios bendrovės į kosmosą yra iškėlę daugybę įvairiausių keistų dalykų: picą, „Lego“ kaladėlių ir netgi elektromobilį. Visi šie dalykai pateko į mums sunkiai pažįstamas beores ir besvores erdves, supančias mūsų planetą.
Tačiau naujausias NASA eksperimentas, priklausantis turimų projektui „Micro-11“, susirenka visus laurus: JAV kosmoso agentūra į kosmosą pasiuntė šaldytus žmogaus spermos mėginius.
„Kadangi planuojame keliauti ir toliau, nei kosminė stotis, turime minčių kolonizuoti Mėnulį, Marsą ir kitus dangaus kūnus, gali kilti klausimas, ar įmanomas daugelio kartų išlikimas kosmose – ne tik gyvūnų, bet ir žmonių. Tai yra fundamentalus klausimas, kurį spręsti būtina“, – sakė Kanzaso universiteto Medicinos centro mokslininkas Josephas Tashas, kuriam teks užduotis ištirti spermos mėginius šiems grįžus į Žemę.
Žinių apie tai, kaip reprodukcinė biologinė funkcija veikia nesvarumo sąlygomis, beveik neturime. Ameso tyrimų centro mokslininkai, vykdantys „Micro-11“ projektą, šią spragą ketina bent šiek tiek sumažinti.
Jeigu įprastinis žmonių dauginimasis kosmoso sąlygomis yra neįmanomas, žmonijai gali tekti ieškoti alternatyvių dauginimosi variantų, nes antraip ilgalaikė Marso kolonizacija yra vargiai įmanoma.
Žinduolių, taip pat žmonių apvaisinimas įvyksta tuomet, kai spermatozoidas prisiartina ir įsiskverbia į kiaušialąstę. Kad taip nutiktų, spermatozoidas pirmiausia turi būti „aktyvuotas“, nes kitaip jis apskritai judėti nepradės. Tuomet spermatozoidui reikia išvystyti greitį, kad jis galėtų susilieti su kiaušialąste, o spermatozoido ląstelės membrana turi tapti skystesne.
Ankstesniais kosminiais eksperimentais, kuriuose buvo naudojama jūrų ežio ir jaučio sperma, nustatyta, kad nors mikrogravitacijos sąlygomis spermatozoidai yra aktyvuojami greičiau, tolesni apvaisinimui būtini žingsniai vyksta lėčiau arba nevyksta apskritai.
O tai kosminių vaikų atsiradimo galimybei nieko gero nežada.
„Micro-11“ eksperimentus vykdantys Tarptautinės kosminės stoties (TKS) astronautai atšildys spermos mėginius ir sumaišys juos su iš anksto paruoštais cheminiais junginiais, kurie turėtų sukelti spermatozoidų aktyvaciją, judėjimą ir pasirengimą susilieti su kiaušialąste. Tuomet astronautai vertins, kaip vyksta spermatozoidų judėjimas.
Vėliau eksperimentinė medžiaga vėl bus supakuota į krovininę kosminę kapsulę, grąžinta į Žemę, o tuomet J.Tashas su kolegomis Žemėje tikrins, ar spermatozoidai įveikė visus etapus, būtinus apvaisinimui ir kaip jie skiriasi nuo spermos ląstelių, kurios kosmose neskraidė.
Naujasis kosminis eksperimentas yra pirmasis, kuriame naudojama žmogaus sperma. Iki šiol į kosmosą skraidinta daug įvairių gyvūnų spermos: varlių, salamandrų, sraigių, jūros bestuburių. Akylai stebint astronautams visos šios ląstelės sėkmingai atliko apvaisinimo funkciją.
Tuo tarpu žinduolių spermai sekėsi kur kas prasčiau. Dar 1979 metais Sovietų sąjungos mokslininkai bandė sukergti dvi žiurkes kosminėje stotyje. Dvi žiurkės buvo sėkmingai apvaisintos, tačiau abi jos patyrė persileidimus.
Ar žmonės gali daugintis kosmose?
Jeigu tikite, kad žmonijos ateitis nėra griežtai prikaustyta prie Žemės arba bus tik iš dalies susijusi su mūsų namų planeta, tuomet „Micro-11“ projekto svarba jums turėtų būti akivaizdi.
„Jeigu žmonės pradės lauktis vaikų Marse, kur svertų tik kiek daugiau nei trečdalį to, kiek sveria čia, tuomet keliamas klausimas: kaip vystysis tos jaunos gyvybės formos?“ – 2017 m. kėlė klausimą astronomijos profesorius, buvęs NASA mokslininkas Neilas F. Cominsas.
Tam, kad galėtume susilaukti vaikų ir mums neįprastose planetose, savo darbą privalės atlikti spermatozoidai.
O NASA mokslininkai, tikėtina, padės išsiaiškinti, ar žmonės iš tiesų galės daugintis kosmose.
