Mokslininkai neseniai baigė 35 dienas trukusią ekspediciją aplink Kokosų salas – salyną, esantį Australijos teritorijoje. Ši vietovė dar niekada nebuvo kartografuota didele raiška.
Pasak Viktorijos muziejų tyrimų instituto (angl. Museums Victoria Research Institute), kartografavimas ne tik parodė povandenines kalnų viršūnes, bet ir keistą jūros gyvūniją, pavyzdžiui, aklą, želatininį ungurį, kuris anksčiau mokslui nebuvo žinomas.
„Tai tiesiog visiškai tuščia vieta“, – sakė ekspedicijos vyriausiasis mokslininkas daktaras Timas O'Hara iš Viktorijos muziejaus tyrimų instituto.
„Šis pasaulio regionas taip retai tyrinėjamas“, – pridūrė daktarė Michelle Taylor iš Esekso universiteto.
Į Indijos vandenyną patenka nedaug mokslinių ekspedicijų, daugiausia dėl to, kad jis labai tolimas. Komandai prireikė šešių dienų, kad iš Darvino, Australijos Šiaurės teritorijoje, mokslinių tyrimų laivu „Investigator“, kurį valdo Australijos nacionalinė mokslo agentūra CSIRO, pasiektų Kokosų salas.
„Tikrosios žvaigždės yra žuvys“, – sakė T.O'Hara, – „Čia yra aklųjų ungurių ir trikojų žuvų, pleištapilvinių ir drakonžuvių su visais šiais bioliuminescenciniais (švytinčiais) organais ir iš jų galvų išlendančiais masalais. Jos tiesiog nepaprastos.“
Tarp milžiniškos įvairovės gyvių, kuriuos jie rado, labiausiai išsiskyrė giliavandenės šikšnosparnės. Jos sėdi ant jūros dugno tarsi puošnus blynas ir laikosi ant dviejų stambių pelekų, kurie atlieka kojų funkciją.
Tyrėjai pastebėjo vorinę žuvį, kuri turi ilgus apatinius pelekus, naudojamus kaip kojytes, kad pakibtų virš jūros dugno ir gaudytų praeinančius maisto kąsnelius. Taip pat mokslininkai 5 km gylyje rado iki šiol neaptiktą akląjį ungurį, padengtą drebučių pavidalo permatoma oda.
Per bedugnės lygumą vilktas mėginių ėmimo tinklas buvo pilnas senovinių ryklių dantų. „Tai buvo milžiniški rykliai, gyvenę prieš milijonus metų“, – sakė T.O'Hara. Remdamiesi nuotraukomis, fosilijų ekspertai mano, kad jie yra kilę iš „į megalodoną panašių gyvūnų“.
Komanda ne tik atskleidė šio neištirto regiono giliavandenių gyvūnų gyvenimą, bet ir aptiko dramatišką jūros kraštovaizdį, įskaitant didžiulius povandeninius ugnikalnius – povandenines viršukalnes, kurių aukštis siekia 5000 metrų ir yra daugiau nei du kartus didesnis už aukščiausią Australijos sausumos kalną.
Naudodama didelės skiriamosios gebos sonarą, komanda sudarė išsamius giluminio jūros dugno 3D žemėlapius ir aptiko keletą mažesnių povandeninių kalnų, apie kuriuos anksčiau nebuvo žinoma.
Daugelis giluminių povandeninių kalnų ne tik apaugę turtingomis koralų, kempinių ir kitos gyvūnijos buveinėmis, bet ir atlieka svarbų vaidmenį maišant vandenyno vandenis. Giluminės srovės, kildamos į jūros pakrantes, iškelia į paviršių gyvybiškai svarbias maistines medžiagas.
Viena iš priežasčių, dėl kurios vykstama į Kokosų salas, buvo siekis gauti pagrindinę informaciją, kuri padėtų valdyti ir apsaugoti naujai įsteigtą jūros parką, įkurtą 2022 m. kovo mėn.
Ekspertams prireiks ne vienerių metų, kol jie išnagrinės visus ekspedicijos surinktus egzempliorius, tačiau T.O'Hara mano, kad nuo 10 iki 30 proc. jų bus naujos mokslui rūšys.
