Visos šios nelabai linksmos istorijos pradžia – grafinės vartotojo sąsajos atsiradimas. Kadaise net ir „intelektualiausiuose“ darbuose dominavo plokščios, dvimatės, tekstinės darbo aplinkos – kaip spausdinimo mašinėlėje. Bet ilgainiui atsirado maži paveikslėliai, atvaizduojantys programos ar kokio nors veiksmo atlikimą. O tada prasidėjo – pasipylė daugybė įrenginių, kurie, vis tobulėdami technologiškai, „išmoko“ apkrauti visas mūsų jusles – ne tik regą, bet ir klausą, ir lytėjimą, ir savo pozicijos suvokimą.
Panašu, kad dėl į visas keturias pasaulio šalis tampomo mūsų dėmesio mes, žmonės, visiškai praradome gebėjimą tiesiog pabūti vieni, su savo mintimis
Dabar žiūrime didelės raiškos vaizdo įrašus, kartais net ir trimatėje aplinkoje. Girdime didelės raiškos garso įrašus, dažniausiai sklindančius stereo režimu ir suvokiamus praktiškai kaip tikras, originalus garsas. Mūsų įrenginiai vibruoja, dreba, vartosi. O mūsų dėmesys prikaustytas.
Kai žmogus išgirsta specifinę iš telefono sklindančią melodiją, jis žino, kad skambina kažkas iš jo šeimos narių ir sulig pirmaisiais tonais griebia įrenginį. Kalbėti su šeima beveik visada malonu, tad žmogui susidaro teigiamai sutvirtintas sąlyginis refleksas. Kai girdima kita specifinė melodija, priskirta specifinei nemalonių kontaktų grupei, reakcija būna visiškai priešinga – pirštas bemaž savaime tiesiasi link garso išjungimo.
Mūsų turimi technologiniai įrenginiai ir turinys sąmoningai kuriami taip, kad sugebėtų kuo geriau patraukti mūsų dėmesį. Mat nieko nestebinanti rinkodaros išmintis byloja: pritrauk žvilgsnius – bus ir pinigų. Pažiūrite į savo telefono ekraną, o ten – raudoni apskritimai su baltais skaičiukais, rodančiais, kad kažkas telefone laukia jūsų dėmesio. Keturi neperskaityti el. Laiškai, 10 „Facebook“ pranešimų ir tiek priminimų, kad jau viskas galvoje netelpa ir net neaišku, kurią čia piktogramą reikėtų spausti pirmą. Tas pats ir planšetiniame kompiuteryje, ir nešiojamajame kompiuteryje, ir visuose kituose įrenginiuose.
Ir panašu, kad dėl tokio į visas keturias pasaulio šalis tampomo mūsų dėmesio mes, žmonės, visiškai praradome gebėjimą tiesiog pabūti vieni, su savo mintimis.
Kas pasidarė su mūsų gebėjimu susikaupti?
Darbas su keliomis terpėmis vienu metu (angl. Media multitasking) mūsų smegenyse atliekamas ne vienu metu vykdant du atskirus darbus, o labai greitai perjunginėjant dėmesį nuo vieno darbo prie kito. Jis vyksta visur – ir darbe, ir namie, ir ugdymo įstaigose, ir linksminantis. Ir tai – ne tik jaunimui būdinga problema. Neseniai atlikto tyrimo metu buvo stebima jaunų suaugusių žmonių ir vyresnio amžiaus žmonių grupės. Duomenys apie jų veiklą daugiau nei 300 laisvalaikio valandų buvo renkami per biometrinius diržus su įmontuotomis akių stebėjimo kameromis. Nustatyta, kad jaunesnieji žmonės nuo vienos užduoties prie kitos peršokdavo vidutiniškai po 27 kartus per valandą (t. y., kas dvi minutes). Tuo tarpu vyresnieji žmonės dėmesį sugebėjo koncentruoti geriau ir tarp užduočių per valandą peršokdavo „tik“ 17 kartų (maždaug kas tris minutes su puse). Buvusi „Microsoft“ aukšto lygio vadovė tokį šokinėjimą tarp užduočių pavadino „nuolatiniu daliniu dėmesingumu“. Dažnas persijunginėjimas tarp užduočių – visiems mums būdinga nuodėmė. Ir kuo dažniau persijunginėjame, tuo labiau kenčia mūsų produktyvumas darbe.
Vidutinis studentas dabar turi 7 elektroninius įrenginius. Vyresni asmenys nuo jų atsilieka nelabai daug
Nustatyti tikslų dėmesio persijungimų skaičių sudėtinga – nebent į asmens kompiuterį, telefoną ir kitus turimus įrenginius bus įdiegta po veiklos sekiklį. Tačiau keletas ganėtinai naujų tyrimų, pasinaudodami skirtingais matavimo būdais, pabandė įvertinti, kaip dažnai dėmesio persijungimai vyksta realaus pasaulio sąlygomis. Pavyzdžiui, neseniai atliktame tyrime Kalifornijos valstijos universiteto (JAV) psichologo Larry D.Roseno laboratorijos mokslininkai stebėjo moksleivius ir studentus nuo vidutinės mokyklos iki universiteto suolo amžiaus. Buvo po 15 minučių stebima, kaip jie mokosi savo natūralioje mokymosi aplinkoje. Mokslininkus sukrėtė tai, kad studentai nesugebėjo sutelkti savo dėmesio ilgesniam nei 3-5 minučių laikotarpiui, netgi kai jiems būdavo paaiškinama, kad mokysis kažką labai svarbaus. Tyrimą pakartojo Kalifornijos universiteto Irvine (JAV) mokslininkė Gloria Mark su kolegomis – rezultatai buvo tie patys, nors tiriamieji buvo ne studentai ir moksleiviai, o IT profesijų atstovai.
Kiti mokslininkai prašė tiriamųjų surašinėti išsamius dienoraščius – kaip jie kasdien naudojasi technologijomis ir turiniu. Vieno Nyderlanduose atlikto tyrimo autoriai išsiaiškino, kad 3048 šios šalies gyventojai (amžiaus ribos – nuo 13 iki 65 metų) kelis darbus vienu metu dirbo bent ketvirtį viso laiko – paaugliai tai darė vidutiniškai 31 proc. savo laiko. Tiesa, derino jie skirtingas veiklas. 13-16 m. amžiaus grupėje populiariausias buvo muzikos klausymo ir interneto naršymo derinimas, 25-29 žmonės buvo linkę derinti elektroninių laiškų skaitymą/rašymą, televizorių žiūrėjimą ir interneto naršymą, o vyresni žmonės (50-65 m. grupė) buvo linkę derinti labiau tradicines informacijos terpes – pavyzdžiui, el. paštą su televizija, radiju, interneto naršymu. Pakartotiniai tyrimai Nyderlandų mokslininkų gautus rezultatus patvirtino ir išplėtė išvadas.
L.D.Rosenas tiriamųjų paprašė įvertinti, kaip lengva arba sunku derinti vienokias arba kitokias užduotis. Jaunesnių kartų atstovai buvo linkę teigti, kad derinti lengva praktiškai bet kokias užduotis, tuo tarpu vyresnių kartų atstovai buvo labiau linkę poruoti tas užduotis, kurių atlikimo praktikos jie turėjo daugiausiai.
Viena įdomi tokio užduočių derinimo pasekmė – prarastas gebėjimas vienu metu dirbti vieną darbą. Kitą kartą kai pietausite viešoje vietoje, lauksite transporto stotelėje, stovėsite eilėje ar tiesiog eisite gatve, apsižvalgykite aplinkui – visur pamatysite palenktas galvas ir į stiklą barbenančius pirštus. Pradėjome elgtis taip, tarsi mūsų nebedomina stovėjimas arba sėdėjimas ir nieko nedarymas (arba mes jau tiesiog praradome gebėjimą nieko nedaryti). Panašu, kad mums daug įdomesni žmonės, kuriuos mes pasiekiame per savo įrenginius, nei žmonės, kurie tą akimirką yra tiesiai priešais mus. Ir galbūt dar svarbiau yra tai, kad praradome gebėjimą pabūti vieni, su savo mintimis.
L.D.Roseno laboratorijoje šis reiškinys buvo tiriamas visą pastarąjį dešimtmetį. Ir visose amžiaus grupėse pastebėtas pasižiūrėjimų į savo kišeninius įrenginius dažnėjimas. Didžioji dauguma jaunų žmonių savo išmaniuosius telefonus patikrina kartą per 15 minučių ar net mažiau. 3 iš 4 jaunų suaugusių žmonių miega telefoną turėdami lovoje ir neišjungtu garsu arba vibravimo režimu – jie nelinkę praleisti pranešimų ir priminimų net naktį, kai turėtų miegoti. Vidutinis studentas dabar turi 7 elektroninius įrenginius. Vyresni asmenys nuo jų atsilieka nelabai daug.
Nebemokame nuosekliai skaityti
Anksčiau mes straipsnius skaitydavome. Dabar – tik perbėgame akimis. Anksčiau rašydavome rišlius sakinius, o dabar suspaudome sutrumpintas žodžių versijas, kurios vos vos pakankamos mūsų mintims perteikti. Popierinių laiškų apskritai neberašome – kur kas greičiau nusiųsti trumpąją žinutę arba elektroninį laišką
Mūsų akys juda ne nuo žodžio prie žodžio kiekvienoje eilutėje nuosekliai, o pagal raidės F formą – skaitome tai, kas yra puslapio viršuje ir kairėje ir dar trumpam užmetame akį į tai, kas yra maždaug per puslapio vidurį.
Kai tik atsirado toks dalykas, kaip „Twitter“, sukiojome pirštą prie smilkinio – kaip mūsų mintis galima būtų sutalpinti į varganus 140 simbolių? Šiandien tai jau atrodo visa normalu ir puikiai dera su mūsų naujuoju persijunginėjimo tarp užduočių gyvenimo būdu.
O kada paskutinį kartą skaitėte knygą, ilgą straipsnį arba apskritai ką nors, kas būtų ilgesnis nei puslapis ar du, ir per tą laiką nemestumėte akies į savo telefono ekraną, kitą interneto naršyklės skirtuką, kada fone nebuvo įjungtas televizorius?
Akių judesių stebėjimo tyrimai rodo, kad kai skaitome bet kokį tekstą ekrane, procesas vyksta visai kitaip, nei skaitant tekstą knygoje: mūsų akys juda ne nuo žodžio prie žodžio kiekvienoje eilutėje nuosekliai, o pagal raidės F formą – skaitome tai, kas yra puslapio viršuje ir kairėje ir dar trumpam užmetame akį į tai, kas yra maždaug per puslapio vidurį. O jeigu tekste dar yra nuorodų, vaizdo įrašų ir kitų skaitmeninių objektų, pasidaro visai nenuostabu, kad nesugebame savo dėmesio vienoje vietoje išlaikyti ilgiau nei kelias minutes.
Išseko kantrybė
Nebeturime net pusės sekundės kantrybės!
Beveik neabejotina, kad mums tragiškai stinga kantrybės – tai gali būti patvirtinta stebint grupes žmonių: nepriklausomai nuo to, ką jie tuo metu veikia ar su kuo yra, į savo telefonus jie žvilgčioja kas 3-5 minutes.
Neseniai Masačiusetso universitete kartu su bendrove „Akamai Technologies“ atliktas tyrimas parodė mūsų visuomenės kantrumo mažėjimą. Įmonė mokslininkams pateikėinformaciją apie 23 mln. vaizdo įrašų peržiūras, o mokslininkai nustatė, kad statistinis vartotojas vaizdo įrašą pradeda išjunginėti jau po dviejų krovimosi sekundžių. Per kiekvieną papildomą krovimosi sekundę įrašą išjungia po papildomus 6 procentus žiūrovų. Netgi santykinai trumpas 10 sekundžių laiko tarpas nuo įrašo įjungimo iki vaizdo judėjimo pradžios reiškia, kad du trečdaliai žiūrovų išjungs tą vaizdo įrašą ir eis ieškoti kitokios informacijos.
Tokie kiekybiniai duomenys, rinkti be vartotojų žinios, patvirtina apklausų ir eksperimentų duomenis, pagal kuriuos buvo sukurta „keturių sekundžių taisyklė“, parodanti vidutinę laiko trukmę, per kurią internetinis pirkėjas vieną interneto parduotuvę iškeis į kitą, jeigu turinio krovimasis nebus pakankamai spartus. Šviežesni moksliniai tyrimai netgi rodo, kad keturių sekundžių taisyklę jau laikas pervadinti į 2 sekundžių taisyklę. O ekstremaliais atvejais – net į 400 milisekundžių taisyklę. Nebeturime net pusės sekundės kantrybės! Tai yra aiškus ženklas, kad esame labai nekantrūs ir linkę perkelti savo dėmesį iš vieno ekrano į kitą labai greitai, jeigu mūsų poreikiai nepatenkinami akimirksniu.
Darbui trukdo... darbas
Žmonės į gaunamus laiškus reaguoja kaip Pavlovo šunys: vidutinis laiko tarpas nuo laiško gavimo iki jo atidarymo buvo tik 1 minutė ir 44 sekundės
Žmonėms, dirbantys informacinių technologijų apsuptyje ir su tokiais pačiais kolegomis, darbo trukdžiai tapo praktiškai nebepastebima norma. Mūsų darbą nuolat pertraukinėja tai pro šalį gyvai prasukantys kolegos, tai kolegos, bandantys su mumis užmegzti ryšį technologinėmis priemonėmis, įskaitant populiariausią darbo vietų įrankį – elektroninį paštą.
Londono ekonomikos mokyklos (JK) sociologijos profesorė Judy Wajcman šį reiškinį analizavo stebėdama 18 Australijos telekomunikacijų bendrovės darbuotojų veiklą visą darbo dieną. Ši įmonė buvo pasirinkta dėl to, kad joje buvo laikomasi praktikos kiek įmanoma palengvinti bendravimą tarp kolegų, įskaitant atvirą biuro išplanavimą. Be to, buvo ir kitų išorinių dirgiklių, tokių, kaip daugybė didelės įstrižainės televizorių, iškabinėtų įvairiose biuro vietose.
Šio tyrimo dalyviai tik pusę savo darbo dienos skirdavo tikro „darbo epizodams“, kurių metu nuveikdavo visą su darbu susijusią veiklą. Pabrėžtina tai, bet kuris darbo epizodas trukdavo ne daugiau nei 10 minučių – trukmės vidurkis tebuvo trys minutės. Dar įdomiau tai, kad beveik du trečdaliai darbo epizodų pertraukimų buvo ne išorinių dirgiklių, o paties darbuotojo inicijuoti, daugeliu atveju taip nutikdavo dėl kokios nors bendravimo naudojant technologines priemones formos.
Iš vidutinių 86 darbuotojo veiklos persijungimų per darbo dieną 65 inicijuodavo pats darbuotojas. Didelė dalis tokių darbo pertraukimų įvykdavo dėl „panešimų patikrinimo“ be jokio akivaizdaus išorinio įspėjimo, kad gautas pranešimas.
Panašu, kad nepriklausomai nuo to, ar priežastis būtų išoriškai matomas įspėjimas, ar koks nors nematomas vidinis procesas, darbo aplinkoje elektroninis paštas ir kitos bendravimo priemonės yra vienos iš esminių darbo pertraukimo priežasčių. Vieno darbo realiose sąlygose tyrimo autoriai dvi savaites stebėjo darbuotojus ir nustatė, kad 4,28 karto per valandą jų darbą pertraukdavo elektroniniai laiškai, 3,21 karto – greitosios žinutės.
Ir panašu, kad įspėjimai apie gautus laiškus labai smarkiai ragina darbuotoją nebedirbti: 41 proc. jų akimirksniu atsakydavo į elektroninius laiškus, 71 proc. iškart atsakydavo į greitąsias žinutes. Vidutiniškai atsakymas į vieną tokį darbą trikdantį pranešimą trukdavo apie 10 minučių, dar 10-15 minučių reikėdavo norint grįžti prie įprastinio darbo ritmo – neretai būdavo užsiimama kokių nors kitų programėlių patikrinimu.
Dar vienas tyrimas, kurį atliko rinkos tyrimų grupė „ClearContext“, parodė kad daugiau nei pusė iš 250 jų apklaustų darbuotojų per dieną daugiau nei dvi valandas skiria elektroninių laiškų skaitymui ir atsakinėjimui.
Lafboro universiteto (JK) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad po el. laiško perskaitymo ir atsakymo, kas savaime trukdavo iki dviejų minučių, darbuotojui prireikdavo vidutiniškai 68 sekundžių (t. y., daugiau nei pusės laiko, kuris buvo skirtas atsakinėjimui į laišką) tam, kad grįžtų prie darbo ir prisimintų, ką veikė iki laiško atsidarymo. Šis tyrimas taip pat parodė, kad žmonės į gaunamus laiškus reaguoja kaip Pavlovo šunys: vidutinis laiko tarpas nuo laiško gavimo iki jo atidarymo buvo tik 1 minutė ir 44 sekundės. Tiesa, 70 proc. visų laiškų buvo atidaromi per šešias sekundes – tiek, kiek trunka trys telefono pyptelėjimai.
O dar vienas tyrimas parodė, kad net negaudami įspėjimų apie gautus laiškus, 1 iš 3 žmonių teigė savo pašto dėžutę tikrinantys kas 15 minučių. Tiesa, vėlesnio stebėjimo metu, nustatyta, kad paštą jie tikrina ne kas 15, o kas 5 minutes. Taigi, visų šių tyrimų išvada yra paprasta: patys save pertraukinėjame ir net nepastebime, kaip dažnai dėmesį nuo pagrindinės užduoties – darbo – nukreipiame į kitas užduotis, kurios su tiesioginiu darbu gali būti visiškai nesusiję.
Ne tik darbe, bet ir moksluose
Daugelis tyrimų tikrino technologijas, naudojamas švietimo sistemoje – ir klasėse, ir už jų ribų – bei jų įtakas mokinių ir studentų išsiblaškymui. Šiandieniniai kolegijų studentai turi vidutiniškai po septynis IT įrenginius, didžioji dauguma jų klasėse turi mažų mažiausiai po tris – išmanųjį telefoną, planšetinį ir nešiojamąjį kompiuterį.
Tik viena iš penkių programėlių, įdiegtų kolegijų studentų kompiuteriuose, buvo priskirtos „produktyvumo“ kategorijai. Klasėse šie įrenginiai savaime yra mokymosi pertraukimų šaltinis – tą patvirtino ne vienas mokslinis tyrimas. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu nustatyta, kad 9 iš 10 studentų savo nešiojamaisiais kompiuteriais klasėse naudojosi ne akademiniais reikalais. Kitas tyrimas nustatė, kad 91 proc. studentų paskaitų metu rašinėjasi žinutėmis.
Ištirta ir tai, kaip studentai savo technologine įranga naudojasi mokydamiesi ne paskaitų metu. Melburno universiteto (Australija) profesorius Terry Juddas kompiuterių laboratorijoje stebėjo daugiau nei 3300 prisijungimo prie kompiuterių sesijų iš 1229 studentų ir nustatė, kad vidutinė laiko trukmė, skiriama vienai konkrečiai užduočiai, tėra 2,3 minutės. Karaliavo kelių darbų vienu metu darymas – mažiau nei 10 proc. prisijungimų buvo skirta „grynai“ mokymuisi, be jokių papildomų dirgiklių (el. laiškų skaitymo, žinučių rašymo, socialinių tinklų vartymo).
Dar vienas studentiškų įpročių tyrimas parodė, kad priežastis nuolat šokinėti tarp atliekamų užduočių yra noras patenkinti ne kognityvinius ar intelektinius, o emocinius poreikius – dažnai tai daroma persijungiant prie reikalingos mokymosi veiklos prie malonumą teikiančių pramogų ar socialinio bendravimo. „Tai kelia susirūpinimą, nes studentai pradeda jaustis taip, tarsi jiems reikėtų, kad būtų įjungtas televizorius arba reikėtų nuolat tikrinti savo žinutes ar žvilgčioti į kompiuterį bedarant namų darbus. Tai jiems nepadeda, tačiau už tokį elgesį jie gauna emocinį atlygį“, – teigė tyrimo autoriai.
Ką daryti?
Kuo daugiau žinių apie kokios nors elgsenos žalą turime, tuo lengviau yra priimti gerus, informuotus sprendimus.
Yra du būdai, kuriais galime prislopinti neigiamą technologijų trukdymą mūsų kasdieninei veiklai: pakeisti savo smegenis arba pakeisti savo elgesį. Pažymėtina, kad abu būdai yra ganėtinai susiję. Jie vienas papildo ir tikėtina, kad daugiausiai naudos bus abiejų pokyčių siekiant vienu metu.
Kalbant apie smegenų pakeitimą, daugelyje pasaulio laboratorijų ir kompanijų užsiimama tiriamąja veikla, kurios tikslas – suprasti, kaip galima būtų pagerinti mūsų smegenų veikimą, pagerinti kognityvinę kontrolę ir tokiu būdu sumažinti neigiamą trukdžių įtaką. Taikomi tradicinio mokymo, meditacijos, kognityvinio mokymo, kompiuterinių žaidimų, lankymosi gamtoje, medikamentinio gydymo, fizinių pratimų, smegenų stimuliavimo metodai. Įdomu tai, kad daugeliu iš šių metodų šiuolaikinių technologijų neigiama įtaka slopinama šiuolaikinėmis technologijomis, kurių tikslas – išnaudoti smegenų neuroplastiškumą ir sukelti smegenų pokyčius. Kai neišvengiamai atsiduriame aplinkoje su daugybe trukdžių, galime stengtis kiek įmanoma optimizuoti savo elgesį taip, kad trukdžiai ir darbo pertraukimai kuo mažiau kenktų produktyvumui.
Pakeisti savo įpročius gali atrodyti labai sudėtinga, tačiau istorijoje užfiksuota daugybė atvejų, kai mes nusprendėme pakeisti savo santykį su aplinką po to, kai suvokėme tam tikros elgsenos žalingą poveikį. Pavyzdžiui, iki išplintant informacijai apie rūkymo žalą, iki atliekant daugybę tyrimų, netgi medikai rekomenduodavo konkrečių rūšių cigaretes reklamose. Panašiai nutiko ir sužinojus, kaip kenkia deginimasis saulėje. Tad kuo daugiau žinių apie kokios nors elgsenos žalą turime, tuo lengviau yra priimti gerus, informuotus sprendimus.