Kodėl taip yra? Dėl tūkstančius metų vyravusių statybos technologijų ir įpročių. Viduramžių pastatas ir vėlesni jo papildiniai – taip pat garsioji smailė – buvo statomas naudojant šviną, o balandžio 15 d. kilusio gaisro metu smailei kritus švinas pasklido į aplinką.
„Švinas stogų statyboje buvo naudojamas nuo senų senovės. Tai buvo labai įprasta viduramžių pastatų statybinė medžiaga“, – sakė Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje (JAV) dirbantis architektūros istorikas Richardas Wittmanas.
Anot istoriko, švinas buvo patraukli statybinė medžiaga dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, jis yra plastiškas. Dėl to ji buvo lengva naudoti statant kupolus arba smailes, kurių struktūra reikalauja sudėtingų formų detalių. Antra, jis yra labai ilgaamžis. Jis nerūdija veikiant aplinkos sąlygoms, todėl tai yra populiari stogų dengimo medžiaga.
„Jei švininis stogas yra pastatytas tinkamai, kam reikia labai daug žinių ir patirties, jis iš esmės tampa amžinu“, – sakė R.Wittmanas.
Dabar sunaikintas Dievo Motinos katedros stogas buvo pastatytas iš 1160 m. nupjautų ąžuolinių sijų, ant kurių buvo užkloti dideli, ploni švino lakštai. Žiniasklaida skelia, kad bendras stogui sunaudoto švino svoris yra net 182 tonos. Smailė taip pat pastatyta iš medžio ir švino – tai yra 20 metų trukusio restauravimo projekto, kuris pradėtas 1844 metais, ir kuriam vadovavo architektai Eugène'as Emmanuelis Viollet-le-Ducas ir Jean-Baptiste'as Lassusas, rezultatas. Viešai prieinama informacija nurodo, kad 91 metro aukščio smailė svėrė 680 tonų.
Kaip skelbia naujienų agentūra „Associated Press“, didelė dalis šio stogui dengti panaudoto švino, dabar ir užteršė katedros apylinkes. Arčiausiai katedros švino lygis siekia 10-20 gramų kilogramui ribą – iki 65 kartų aukščiau rekomenduojamos ribos, 0,3 gramo kilogramui. Švinas gali kauptis organizmo audiniuose, pažeidžia nervų sistemą.
Nemirtinga medžiaga
Išvalyti šviną gali būti ne taip jau sunku, kaip gali pasirodyti iš užterštumo lygio. Mat, kaip jau minėta, švinas yra labai plastiškas ir atsparus išoriniam poveikiui. Didesni švino fragmentai, neišsilydę ir nesutrupėję gaisro metu, galėtų būti netgi perlydyti ir panaudoti gaminant naujas stogo plokštes, teigia R.Wittmanas.
Negalima atmesti tikimybės, kad ir atstatytos katedros stogas bus švininis, nors jis nurodo kelis dalykus, kurie turi būti žinomi restauruotojams. Pavyzdžiui, kintant temperatūrai švinas smarkiai traukiasi ir plečiasi. Todėl, laikui bėgant jis gali sudilti. Net senovės architektai žinojo, kad švininius stogus reikia statyti paliekant nedidelius tarpelius plokščių plėtimuisi, panašiai, kaip paliekami tarpeliai ir tarp šaligatvio plytelių.
Be to ir anksčiau buvę restauravimo projektų, kuriems koją pakišo švino ypatumai. XIX a. architektai, atstatinėję gotikines katedras, dažnai nesuprasdavo, kad medžių sakai gali sukelti švino koroziją. Jiems teko išmokti mirkyti medieną, kad iš jos ištrauktų sakus prieš panaudojant sijas statybai. Viduramžių statytojams medienos specialiai mirkyti nereikėdavo: anais laikais ir šiaip medis dažniausia būdavo transportuojamas jį plukdant žemyn upe. Tuo tarpu nuo XIX a. didžioji dalis medienos iš kirtimo į statybos vietas buvo pristatoma geležinkeliu.
Prancūzijos institucijos verslo įstaigoms ir gyventojams, kurių gyvenamoji ar darbo vieta yra netoli Dievo motinos katedros, rekomenduoja drėgnais skudurėliais nuvalyti visus paviršius, taip pat grindis, ant kurių galėjo nusėsti gaisro pakeltų dulkių. Vaikams ir nėščioms moterims rekomenduojam dažniau plautis rankas, nes vaisius nėštumo metu ir maži vaikai yra patys jautriausi neurologiniams pažeidimams dėl švino. Gaisro pasekmes šalinantiems darbininkams taip pat kyla didelis pavojus: jų kontaktas su švinu turi būti ribojamas laiku ir specialiais apsauginiais (neretai vienkartiniais) drabužiais.
Kol kas nėra žinoma, ar atstatytas katedros stogas bus švininis: šiuolaikinėje statyboje paprastai naudojamos lengvesnės, pigesnės medžiagos. Kita vertus, švininė danga dažnai naudojama vykdant viduramžių pastatų restauravimą.
