Modelyje buvo vertinami oficialūs JAV, Australijos, Kanados, Pietų Korėjos ir 11 Europos valstybių sergančiųjų skaičiai. Darytina išvada, kad šie skaičiai smarkiai atsilieka nuo tikrųjų ir negali parodyti realaus infekcijos paplitimo masto.
Modelio autoriai – Australijos mokslininkai – naudojo vadinamąjį „backcasting“ metodą, kuris naujų dienos mirčių skaičių projektuoja atvirkščiai, nuo mirties laiko iki užsikrėtimo laiko. Tai mokslininkams suteikia galimybę išvengti naudojimosi epidemiologiniais ir serologiniais duomenimis, kuriuos riboja testavimo mastas.
Ir savo modelio pateikiamus skaičius lygindami su oficialiais patvirtintų atvejų skaičiais mokslininkai prognozavo „tikrąjį“ užsikrėtimų kiekį kiekvienai valstybei. Pagal jų skaičiavimus, rugpjūčio gale populiacijos užsikrėtimų skaičius vidutiniškai buvo 6 kartus didesnis nei skelbiamas oficialiai.
„Skirtingai, nei skelbiami užsikrėtimų atvejai, skaičiuojami pagal RNR testus, „backcasting“ metodas nėra priklausomas nuo testavimo režimo padengimo ar pajėgumo, kuris gali labai smarkiai skirtis skirtingose jurisdikcijose ar laike“, – tvirtino tyrimo autoriai.
Tai reiškia, kad šį metodą yra daug lengviau taikyti regioniniame, nacionaliniame ar net tarptautiniame lygmenyje, nei kitus metodus. Maža to, jis nėra priklausomas nuo konkrečios valstybės taikomo testavimo režimo, todėl gali padėti visuomenės sveikatos specialistams pasiruošti aktyvesniam darbui tuose regionuose, kuriuose testavimo galimybės yra ribotos.
„Paprastai tariant, analizavome statistinius duomenis apie tai, kiek žmonių mirė nuo COVID-19 konkrečioje valstybėje ir atsekėme šiuos duomenis iki skaičių, kiek žmonių turėjo užsikrėsti, kad būtų gaunamas toks mirčių kiekis“, – sakė Australijos bendrovės „Ikigai Research“ duomenų mokslininkas Stevenas Phippas.
„Mūsų metodas yra naujas ir lengvai naudojamas metodas, leidžiantis nustatyti tikrąjį infekcijos mastą ten, kur yra patikimų duomenų apie su COVID-19 siejamą mirtingumą“, – teigė mokslininkas.
Kai kuriose valstybėse duomenys apie užsikrėtimų kiekį yra pateikiami geriau nei kitose. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Pietų Korėjoje „realių“ užsikrėtimų kiekis yra „tik“ 2,6 karto didesnis už skelbiamą oficialiai, o Italijoje atgaliniu būdu paskaičiuotas užsikrėtimų kiekis yra net 17,5 karto didesnis už matomą statistikos suvestinėse.
Vertinant bendrai viso pasaulio valstybės nuo kovo mėnesio pagerino savo gebėjimus testuoti gyventojus dėl COVID-19, geriau informuoja piliečius apie ligos simptomus, suranda vis tikslesnių būdų nustatyti ligą ir atsekti jos plitimo kelią.
Nepaisant šių išmoktų pamokų, tarptautiniai skaičiai nuo „realiųjų“ smarkiai atsilieka. Net Australijoje, kurioje užsikrėtusiųjų asmenų nustatymo lygis yra vienas iš aukščiausių iš visų valstybių, įtrauktų į tyrimą, duomenų mokslininkų teigimu, realus viruso aptikimo lygis yra beveik 5 kartus žemesnis už „realų“.
„Nustatėme, kad daugelyje pasaulio valstybių COVID-19 infekcijos yra gerokai dažnesnės už patvirtintus atvejus, o tai yra labai svarbu ir pandemijos kontrolei, ir užsikrėtimo tikimybei. Mūsų atradimai kelia rimtų klausimų apie tai, kaip mes dirbame su visomis koronaviruso pandemijos pusėmis, įskaitant sergamumą ir užsikrėtusiųjų asmenų ilgalaikę žalą sveikatai, kaip taikome ir kontroliuojame karantino sąlygas, kaip apskritai užtikriname, kad sėkmingai kovojame su pandemija“, – sakė Australijos nacionalinio universiteto ekonomistas Quentinas Graftonas.
Tai, beje, jau nebe pirmas kartas, kai mokslininkai aptinka didžiulį skirtumą tarp oficialiai skelbiamų COVID-19 atvejų skaičių ir tikrosios situacijos. Praktiškai nuo pat šio viruso plitimo pradžios ekspertai įspėjo, kad veikiausiai nepakankamai vertiname tikrąjį viruso paplitimo lygį.
O kuomet testavimo lygis yra ribotas, būna sudėtinga nustatyti netgi tai, kad pacientas mirė nuo koronaviruso, nes šios virusinės ligos simptomai neretai persidengia su lėtinių ligų, kuriomis serga pažeidžiamiausių, garbiausio amžiaus grupių pacientai, simptomais.
Daugelis statistinių iki šiol atliktų tyrimų lygino bendrą 2020 metais fiksuotų mirčių kiekį su įprastiniu mirtingumo lygiu bet kuriais kitais metais arba antikūnų testais identifikuodavo mirusiuosius, kurie nebūdavo įtraukti į pradinius COVID-19 aukų skaičius, nes galimai jiems nepasireikšdavo būdingi šios virusinės ligos simptomus.
Daugumai epidemiologinių modelių būdinga išvada – kad tikrasis infekcijų skaičius yra gerokai didesnis už oficialiai skelbiamų atvejų skaičių, tačiau nelabai sutariama, kaip smarkiai šie skaičiai skiriasi ir kaip tas skirtumas skiriasi bėgant laikui.
Epidemiologinius duomenis riboja kiekvienos atskiros valstybės testavimo politika ir lygis, o antikūnų testai pateikia ganėtinai aukšta klaidingai teigiamų ir klaidingai neigiamų atvejų kiekį, kas reiškia, kad jeigu atvejų kiekis valstybėje yra žemas, tai net keletas klaidingai įvertintų rezultatų gali smarkiai iškreipti duomenis.
Kito JAV atlikto tyrimo skaičiavimai parodė, kad balandžio mėnesį užsikrėtusiųjų kiekis toje valstybėje buvo nuo 3 iki 20 kartų aukštesnis nei oficialus atvejų skaičius, ir labiausiai tai buvo aiškinama nepakankamu testavimo lygiu, o taip pat, kiek mažiau, neidealiu testų tikslumu.
Dar vienas tyrimas, kurio pagrindas buvo JAV atliekami antikūnų testai, parodė, kad gegužės mėnesį užsikrėtimo virusu SARS-CoV-2 realusis lygis yra 10 kartų aukštesnis nei skelbiama oficialiai.
Skaičiavimai pagal naująjį modelį buvo atliekami tik didelių pajamų valstybėse, kuriose dažniausiai taikytas pakankamai intensyvus gyventojų testavimas. Bet daugumoje pasaulio valstybių populiacijos testavimas dėl COVID-19 yra gerokai menkesnis, o tai rodo, kad vertinant globaliai žmonių, užsikrėtusiųjų COVID-19 realusis skaičius yra daug kartų didesnis nei oficialus.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir JK, nustatyta, kad tikrojo infekcijos nustatymo lygis yra labai žemas. 2020 m. rugpjūčio 31 d. duomenimis, oficialūs šių valstybių skelbiami skaičiai tesudarė 10 proc. „tikrojo“ COVID-19 atvejų skaičiaus, kurį pateikia naujoji analizė.
Tiesa, šiuo metu dar negalima atrinkti nė vieno konkretaus statistinio atvejų nustatymo būdo ir sakyti, kad jis yra tas tikrasis, vienintelis ir idealus – visi statistiniai metodai turėtų būti suvokiami kaip komplementarūs, sudarantys bendrą vaizdą.
Maža to, epidemiologiniai modeliai iki šiol kur kas geriau prognozuoja hospitalizacijų skaičių nei štai šis duomenų mokslininkų naudotas atgalinio skaičiavimo būdas, ir pastarojo tyrimo autoriai tą visiškai pripažįsta.
Taip pat svarbu pažymėti, kad tam, kad atgalinio skaičiavimo modelis būtų tikslus, užsikrėtusiųjų COVID-19 amžiaus skirstiniai turėtų būti daugiau ar mažiau vienodi, nes senesnių žmonių, užsikrėtusiųjų šia liga, mirties tikimybė didesnė. Mirtinumo priklausomybė nuo amžiaus gali iškreipti statistiką, nes, pavyzdžiui, Australijoje net 75 proc. COVID-19 mirčių buvo fiksuojama pagyvenusių asmenų slaugos įstaigose.
Tiksliausio metodo, leidžiančio gerai įvertinti COVID-19 atvejų praeitį, dabartį ir ateitį, paieška dar užtruks. Ir visai gali būti, kad net nebus įmanoma tiksliai sužinoti, kiek žmonių susirgs šios pandemijos metu.
Kita vertus, tikrosios COVID-19 naštos tikslus apskaičiavimas yra labai reikalingas siekiant tinkamai pasirengti kovai su šia pandemija.
Tyrimo rezultatus publikavo „Royal Society Open Science“.
