Kaip savo tyrimo ataskaitoje rašo zoologai, jų analizė atskleidžia, dėl kokių priežasčių šimpanzių pasaulyje kyla bendruomenių nestabilumas.
Vieną Senegalo šimpanzių grupę mokslininkai stebėjo nuo pat 2001 metų, bet visai neseniai jiems teko matyti nemalonų vaizdą, kaip nedraugišku elgesiu išsiskyręs patinas, jų pavadintas Foudouko, buvo žiauriai nužudytas. O vėliau viena iš vyresnių grupės patelių jį suėdė. Šį žiauriosios gamtos atvejį specialistai aprašė moksliniame darbe, kurį publikavo žurnalas „International Journal of Primatology“. Zoologų teigimu, tai yra svarbus pavyzdys, kaip beždžionės sudaro koalicijas kovai prieš mirtiną agresiją.
Kaip teigė tyrimo vadovė dr. Julia Pruetz, Foudouko būdamas „alfa patinu“ pasižymėjo tironišku elgesiu. Mokslininkams vos pradėjus stebėti šią šimpanzių grupę, Foudouko buvo jos vadovas, o jam talkino „beta patinas“ Mamadou. Zoologai studijavo šimpanzių socialinę hierarchiją klausydamiesi jų ūbavimo ir klykimo – taip šios beždžionės bendrauja tarpusavyje. Vienas išskirtinis garsas – alsuojantis niurnėjimas – būdingas tik žemesnio rango individams, bendraujantiems su užimančiais aukštesnę socialinę padėtį grupėje. Tad mažiausiai alsuojančiai niurnantis individas turėtų būti dominuojantis.
Tačiau praėjus keliems tyrimo metams Mamadou dėl traumos pasitraukė iš stebimosios grupės. Panašu, kad buvęs tironas Foudouko liko ištikimas savo bendražygiui ir už tai brangiai sumokėjo: kadangi jis išlaikė ryšius su susilpnėjusiu partneriu, netrukus ir pats buvo atstumtas. Bėgant metams ir Foudouko bandant vėl įsibrauti į aukščiausius šimpanzių hierarchijos sluoksnius, jis ne kartą buvo atstumtas ir netgi sumuštas penkių jaunesnių patinų, kurie taip pat kilo beždžioniškais karjeros laiptais. O 2013 metais Foudouko istorija tragiškai baigėsi: mokslininkai rado jo kūną su kruvinomis nugaros ir kojų žaizdomis, išplėšta išange bei daugybe vidinių traumų.
Bet net ir po mirties Foudouko kūnui ramybės neduota – gentainiai net ir nejudantį kūną daužė lazdomis ir akmenimis. Viena vyresnė patelė, verta įamžinimo kitame filme apie Hannibalą Lecterį, „panašu, ne kartą bandė nukąsti jo penį“, – rašė mokslininkai.
Ši smurtinė situacija mokslininkus labai nustebino, nes suaugusių patinų išstūmimas iš bendruomenės literatūroje yra labai nedaug aprašytas, be to, šis konkretus šimpanzių porūšis (Vakarų Afrikos) anksčiau pasižymėjo „santykinai nedidele mirtina koalicine agresija“ (t. y. grupiniais nužudymais). Tačiau konkrečiai ši žmogbeždžionių grupė išsiskyrė tuo, kad joje vyravo itin nestabili patinų dominuojama socialinė hierarchija, o patelių grupėje buvo neįprastai mažai.
Manoma, kad lyčių santykį grupėje iškreipė brakonieriavimas Senegale – patelių jaunikliai grobiami pardavimui kaip „augintiniai“. Dėl to Foudouko grupėje galėjo sustiprėti patinų konkurencija dėl patelių.
Tai, kad didesnė konkurencija tarp alfa patinų gali sukelti vidines pjautynes, atrodytų yra natūrali išvada, tačiau mirtinas smurtas yra iš tiesų unikalus įvykis. O mokslininkai iki šiol negali atsakyti, dėl ko šimpanzės žudo. Kai kurie jų mano, kad tai suteikia grynai adaptacinį pranašumą (t. y. nužudžius dominuojantį tironą visiems grupės patinams atsiranda daugiau galimybių perduoti savo genus ateities kartoms). Kiti teigia, kad šimpanzės žudyti viena kitą pradėjo tik dėl to, kad jų bendruomenėms spaudimą sudaro žmonių veikla.
Savaime suprantama, ši zoologų diskusija išvirto į svarstymą, dėl kokių priežasčių žudo žmonės. Grynai adaptacinis paaiškinimas mūsų rūšiai skambėtų labai jau bauginamai, tačiau, laimei, mes konfliktus gebame spręsti labiau civilizuotai.
Mokslinį straipsnį ir mokslininkų darytus vaizdo įrašus galima peržiūrėti čia.
