Su Motiejumi susitinkame Danijos aviacijos programinės įrangos kūrimo įmonės „Infare“ Vilniaus biure. Iš 10 aukšto sostinės Naujamiestyje atsiveria ne tik pribloškiančios miesto panoramos, bet ir kas keliolika minučių matomi oro uosto link besileidžiantys lėktuvai. Galbūt tai sutapimas, bet aviacijos sektoriui produktus kurianti Motiejaus darbovietė savo klientus – oro bendroves – mato tiek ekranuose, tiek pro langus. O programuotojams patinka suvokti, kad jų kuriamais produktais kažkas naudojasi ir kad jie kažkam lengvina gyvenimą ar padeda priimti geresnius sprendimus.
Nors tai yra pirmas Motiejaus darbas programinės įrangos kūrimo sektoriuje, jis jau dabar yra tikras, kad pagaliau atrado savo pašaukimą ir kad tarp patyrusių bei padedančių kolegų liks ilgam. Juolab kad jaunuolio karjeros ir pašaukimo paieškos buvo netrumpos.
Nuo traktorių iki kodo
Motiejus pasakoja, kad mokykloje mokėsi neblogai, jam sekėsi matematika ir patiko įvairūs loginiai uždaviniai, tačiau, atėjus studijų pasirinkimo metui, vaikinas priėmė, kaip dabar pats vertina, kiek skubotus sprendimus.
„Vienas draugas norėjo stoti į VGTU automatiką ir valdymą, tad ir aš pasirinkau šią specialybę, bet „neužsikabinau“. Vėliau išmėginau VDA grafinį dizainą, bet irgi netrukus supratau, kad tai nėra mano pašaukimas. Deja, negalėjau sau leisti prabangos tiek ilgai „ieškoti tikrojo pašaukimo“, todėl išvykau į užsienį dirbti ir galbūt dirbant bei keliaujant jį atrasti“, – pasakoja Motiejus.
Programuotojas teigia keliavęs, užsienyje gyvenęs ir dirbęs apie penkerius metus: daugiausia laiko jis praleido Nyderlanduose ir Danijoje, tačiau pusmečiui buvo nuvykęs ir į Kanadą. Pasak Motiejaus, svetur jam yra tekę dirbti pačius įvairiausius darbus: rinkti vaisius ir daržoves, dirbti sandėlyje, viešbutyje, netgi žemės ūkio sektoriuje vairuoti traktorius ir kitą sunkiąją techniką.
„Žinoma, pinigų užsidirbdavau ir tikrai neskurdau, bet kiekvieną kartą trumpam pas draugus grįždamas į Lietuvą, vis labiau suprasdavau, kaip jos pasiilgstu ir kaip joje gražu bei gera gyventi. Tuo metu lankydamasis Lietuvoje daugiau bendravau su draugu, kuris buvo programuotojas. Mane programavimas jau kurį laiką traukė, studijų metu buvome susipažinę su objektiniu programavimu ir C bei C++ kalbomis. Nieko rimčiau su šiomis žiniomis nedariau, bet draugui pasiūlius mane kiek daugiau pamokyti, atėjo ta diena, kai pasakiau sau: gana keliauti, grįžtu į Lietuvą ir mokysiuos kodo“, – prisimena Motiejus.
Mokykloj kaip darbe
Pašnekovas pasakoja gana greit supratęs, kad pamokėlės su draugu ar savarankiškas mokymasis nepasiūlys greito progreso. Nors dabar, jau baigęs dvi programavimo mokyklas ir dirbdamas versle, Motiejus svarsto, kad vis dėlto visų techninių dalykų galima išmokti ir savarankiškai, galimybė užduoti klausimus gyvam žmogui yra veikiausiai nepamainoma.
Pirmiausia Motiejus apie du mėnesius mokėsi Java kalbos pradmenų „CodeAcademy“ mokykloje, čia vėliau jis ketino pradėti ir kiek pažengusiųjų kursus, tačiau šie neįvyko. O norėdamas tęsti mokytis programavimo ir vis dar jausdamas, kad įgytų žinių darbo rinkoje dar nepakaks bei turėdamas tokią galimybę, Motiejus pasirinko gilinti „Java“ žinias „CodeBakers“ programavimo mokykloje.
Pasak vaikino, šie kursai buvo patys intensyviausi ir geriausi. Pirmąsias kelias savaites buvo tikrinamos ir gilinamos teorinės žinios, o tuomet prasidėjo „beveik darbas“.
„Į „CodeBakers“ eidavome kone kaip į darbą: kasdien ryte vykdavo „standupas“, o tuomet komandose sprendėme užduotis ir vystydavome projektus. Nesitikėjau, kad toks svarbus yra komandinis darbas ir mokėjimas dirbti komandoje. Dirbę ar mokęsi savarankiškai yra neretai linkę konkuruoti, galvoti apie save, nors realiai dirbant įmonėje tu turi vieną tikslą, visi yra toje pačioje valtyje, todėl reikia mokėti pamiršti ambicijas ir iššūkius įveikinėti kartu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau ir to išmokau jau „CodeBakers“ bendruomenėje“, – tvirtina programuotojas.
Šių kursų metu, Motiejui ir kitiems kolegoms buvo rengiami darbo pokalbiai su įvairiomis technologijų įmonėmis. Motiejus teigia suprantantis, kad nepaisant kelių kursų programų, jis geriausiu atveju galėtų tikėtis „junior“ programuotojo pozicijos, bet tuo metu jis jau tikėjo, kad tai yra pasiekiamas tikslas.
Nors į kelias darbovietes Motiejus, kaip pats teigia, neįsidarbino tik keistų atsitiktinumų ar sutapimų dėka, prisijungti prie dabartinio darbo „Infare VNO“ jam pasiūlė bendramokslis.
Erdvė kasdien tobulėti
Šiuo metu Motiejus jau penktą mėnesį dirba Vilniuje, Danijos kapitalo bendrovėje „Infare“, kuriančioje programinę įrangą aviacijos sektoriui. Pagrindiniai šios įmonės produktai yra įrankiai, avialinijoms, oro uostams, kelionių agentūroms ir rinkos analitikams pateikiantys išsamius istorinius bei naujausius duomenis apie bilietų kainas, taip pat prognozes ir kitą verslo analitiką. Bendrovės paslaugomis naudojasi daugiau kaip 240 viso pasaulio oro linijų, įskaitant 19 iš 20-ies didžiausių planetos aviakompanijų.
Motiejus darbuojasi duomenų gavybos inžinierių komandoje, kuriančioje ir prižiūrinčioje automatizuotus įrankius, kurie iš įvairių svetainių, bilietų platinimo sistemų bei kitų šaltinių ir surenka informaciją apie kainas bei daugybę kitų parametrų. Į šią rolę gali kandidatuoti ir „junior“ programuotojai: bendrovė tikisi, kad kandidatai verslo sąlygomis bus programavę bent 6-12 mėnesių, tačiau atrankos metu viską lemia sėkmingas namų darbų atlikimas, motyvacija ir loginis mąstymas. Be daugiau kaip 30-ies duomenų gavybos specialistų, Vilniaus „Infare“ biure darbuojasi dar kelios dešimtys programuotojų, programinės įrangos inžinierių, duomenų bazių architektų, duomenų analitikų ir kitų specialistų, sprendžiančių big data iššūkius, todėl mokytis čia tikrai yra iš ko.
Pasak Motiejaus, tai, kad „Infare“ yra jo vieta, jis pajuto dar per darbo pokalbius.
„Čia vos atėjęs į biurą ir dar laukdamas pokalbio pamačiau gerą atmosferą: žmonės dirbo, tačiau ir pajuokaudavo, įdomiai pabendraudavo, man pasirodė, kad čia vyravo tokia „prasminga ramybė“. Nors nesu matęs daug įmonių, bet kiek mačiau, dažniausiai biuruose vyraudavo chaosas arba kažkokia įtampa. Po pirmojo pokalbio gavau namų darbų: tai dvi gana specifinės užduotys su duomenų gavyba, kažko panašaus praktiškai neįmanoma rasti internete, todėl reikėjo gerokai pasukti galvą ir pademonstruoti mąstymą. Nemanau, kad užduotis atlikau nepriekaištingai, tačiau bandžiau pateikti ne tik duomenų gavybos, bet ir duomenų bazių logiką, taip pat, klausiau ir tikslinausi nemažai dalykų, aktyviai komunikavau, tad labai apsidžiaugiau galiausiai sulaukęs kvietimo prisijungti“, – prisimena Motiejus.
Nors programavimo Motiejus mokėsi su „Java“ kalba, perėjimas į C# buvo sklandus dėl mokymosi įpročių, išugdytų kursų metu. Pasak Motiejaus, iš principo visos objektinės programavimo kalbos yra panašios, skiriasi nebent sintaksė, funkcijos ir tam tikros galimybės.
Pašnekovo teigimu, startavęs jis pirmiausia gavo įvairių testinių-mokomųjų užduočių bei buvo gausiai apmokomas kolegų. Kiek vėliau Motiejus ėmėsi kurti realius ir jau įmonėje naudojamus duomenų gavybos algoritmus.
„Esu labai patenkintas. Žinios, supratimas ir patirtis auga kone kas valandą. Labai džiaugiuosi ir vieninga komanda. Nors gal skamba kiek vaikiškai, bet tikrai smagu ir prasminga yra tarp darbų biure atsipūsti žaidžiant stalo tenisą ar kitose pramogose: juk tikrai niekas negali visą dieną sėdėti prie ekrano. Mane jau labai domina ne tik kasdienės programavimo užduotys, bet ir sistemų architektūra. Nors suvokiu, kad šiandien mano žinios tam nėra pakankamos, manau, kad turiu puikias sąlygas jas gilinti ir artėti prie savo tikslų. O tikslas – po daugybės metų paieškų ir kelionių – galiu dabar tvirtai pasakyti, yra vienas: būti programuotoju. Ir kasdien kuo geresniu“, – kalba Motiejus.
