Žinoma, „GetJar“ nebuvo nei pirma, nei didžiausia, nei įtakingiausia programėlių parduotuvė, o šiandien, nepaisant persiorientavimo į „Android“ programėlių platinimą, galima sakyti, ji daugiau aktuali kaip istorinė vertybė – didžiųjų mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjai visomis išgalėmis riboja prieigą prie galimai nesaugių trečiųjų šalių programėlių parduotuvių, kurios lankytojus dažnai traukia tuo, kad gali pasiūlyti tai, kas oficialiai prieinama tik už pinigus. Už saugumo perimetro atsiduria ir minėtoji I.Laurso įsteigta parduotuvė. Nepaisant to, „GetJar“ iki šiol gyvuoja, o I.Laursas iki šiol gali sau leisti investuoti į startuolius.
Tuo tarpu oficialiosios programėlių parduotuvės, kuruojamos pačių mobiliųjų operacinių sistemų kūrėjų – visai kito kalibro sutvėrimai. Ir jų svarba visai kitokia: be tokių parduotuvių šiandien tiesiog neįsivaizduojamas išmaniųjų telefonų naudojimas, nes mums, vartotojams, nuolat reikia naujų funkcijų, paslaugų ir galimybių.
Visagalių iki šiol mums puikiai žinomų programėlių parduotuvių dominavimas prasidėjo maždaug 2008 metais – sulig pirmųjų „iPhone“ įrenginių ir telefonų su „Android“ operacine sistema pristatymu. Akimirksniu „App Store“ („iPhone“ gerbėjams) ir „Android Market“, kaip tuomet dar vadinosi „Google Play“, tapo pagrindiniu vos gimusios „smartfonų“ kategorijos turtu. Nors dabar tuo net patikėti sunku – juk „App Store“ atsidarė su... 500 programėlių. Nors ne ką gausesnis buvo ir „Android Market“ asortimentas šios parduotuvės veikimo pradžioje – 2009 m. kovą, praėjus maždaug pusmečiui po starto, buvo galima rinktis iš 2300 programėlių.
Praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui šios dviejų vis dar dominuojančių operacinių sistemų kūrėjų parduotuvės savo galią bei asortimentą tik plėtė. „Apple“ gerbėjai šiandien gali rinktis iš maždaug 1,847 mln. programėlių, „Android“ sistemos naudotojai oficialioje parduotuvėje ras net 2,56 mln. programėlių („Statista“ 2020 m. pirmo ketvirčio duomenys ).
Bet, nepaisant milžiniškos programėlių pasiūlos ir lankytojų srauto, rinkos lyderiai negali miegoti ant laurų: jiems ant kulnų mina ir stipriausi pasaulio telefonų gamintojai bei turinio paslaugų teikėjai. Štai „Huawei“ neseniai skelbė apie tai, jog šios įmonės programėlių parduotuvė „App Gallery“ pagal vartotojų srautą iškopė į trečią vietą pasaulyje, už nugaros palikusi „Samsung“ ir „Amazon“ programėlių parduotuves.
Būtent programėlių parduotuvės mūsų kišeninius įrenginius paverčia ne šiaip telefonais, o sulankstomais šveicariškais telefonais (nors jie nė kiek ne šveicariški ir vis dar tik labai retas telefonas yra sulankstomas). Tai jau seniai nėra vien susisiekimo su kitais žmonėmis priemonė. Tai yra ir mūsų žemėlapis, ir muzikos grotuvas, ir televizorius, ir fotokamera, ir liniuotė, ir... ir kas tik norite. Štai visai neseniai „Huawei“ net pasiūlė 2020 m. kasdienybę idealiai atitinkančią naują funkciją – kūno temperatūrai matuoti skirtą termometro programėlę. Tiesa, tokią funkciją gali atlikti tik Kinijos rinkai skirtas „Honor 4 Pro“ modelis, kurio kameros sistemoje yra ir infraraudonųjų spindulių jutiklis, tad šiek tiek techninių apribojimų naujų funkcijų sugalvojimui vis dar yra.
Kalbant apie Kinijos rinką – dėl tam tikrų politinių apribojimų ir trinties su Kinijos valdžia, „Google“, „Apple“, o taip pat didieji socialinių tinklų valdytojai – „Facebook“ ir „Twitter“ – gana sunkiai įveikia vadinamąją Didžiąją kinų ugniasienę. Pačius amerikiečių, korėjiečių ar japonų telefonus įsigyti Kinijoje įmanoma, bet štai jų turinys gali būti toks, kokį leidžia vidiniai Kinijos įstatymai, ir ne kitoks. Todėl daugiausiai pasaulyje gyventojų (1,4 mlrd.) turinti valstybė sukūrė savo vidinę technologijų ekosistemą. Nėra galimybės naudotis „Facebook“, „Instagram“ ar „Google“? Jokių problemų, kinai sukūrė „WeChat“, „Weibo“, „RenRen“. Ir platina jas ne per „App Store“ ar „Google Play“, o per taip pat vietoje sukurtas programėlių parduotuves – jas nesunkiai galima skaičiuoti dešimtimis. Ir kiekvieno išmaniųjų telefonų gamintojo (o jų didžioji dauguma taip pat yra sukoncentruoti Kinijoje) garbės ir verslo reikalas – turėti savo programėlių parduotuvę. Štai taip: programėlių platinimas – ne operacinės sistemos kūrėjų, o telefonų gamintojų reikalas.
Su šiomis programėlių parduotuvėmis ir kitų šalių gyventojai galėjo susipažinti įsigydami kinišką telefoną – pavyzdžiui, į „Huawei“ telefonus, kuriais prekiaujama Europoje, „App Gallery“ parduotuvė yra įdiegiama kartu su operacine sistema. Ir tai netgi nėra „nacionalinis“ kiniškas įprotis – lygiai taip pat į savo telefonus, prieš pateikiant juos pirkėjams, savo parduotuvę įdiegia ir „Samsung“.
Įprastinėmis sąlygomis tokia „telefono gamintojų“ parduotuvių kūrimo patirtis vakarų pasauliui net nebūtų aktuali, jei ne vienos durys, užsitrenkusios iš kitos pusės: nuo praėjusių metų vasaros pradžios JAV Komercijos departamentas įtraukė įmonę „Huawei“ į „juodąjį sąrašą“, kurį galima pavadinti valstybinėmis sankcijomis konkrečiai įmonei.
Dėl tokių ribojimų „Huawei“ prarado galimybę į savo naujausius įrenginius diegti „Google“ paslaugas, nes sankcijų taikymas draudžia „Google“ sertifikuoti naujus „Huawei“ telefonus kaip tinkamus naudoti „Google Mobile Services“ (GMS) paketą, į kurį, be keleto mažiau svarbių programėlių patenka „Google Chrome“ naršyklė, „Google Search“ paieškos eilutė, „YouTube“ ir „Google Play“ programėlių parduotuvė. Pati „Android“ sistema nėra „Google“ nuosavybė – tai yra atviro kodo kūrinys, kurį koreguoti pagal savo poreikius ir naudoti gali visi norintys.
Galima būtų tik spėti, kad mažesniam telefonų gamintojui toks apribojimas būtų mirtinas smūgis ir nebeįveikiama kliūtis. Bet Kinijos milžinas, praėjusiais metais patogiai įsitaisęs antroje vietoje tarp populiariausių išmaniųjų telefonų gamintojų ir skelbęs planus tapti pasauliniu lyderiu, nusprendė nepasiduoti ir savo pozicijų neapleisti. Ir būtent darbo Kinijos rinkoje patirtis gali tapti naujuoju raktu į sėkmę.
O siekiant pasiūlyti ne Kinijos naudotojams įprastą paslaugų asortimentą įmonė metė milžiniškas lėšas – skyrė net milijardą dolerių iniciatyvai, kurios tikslas yra perkelti kuo daugiau „Google Play Store“ esamų programėlių analogų į pačių „Huawei“ programėlių parduotuvę „App Gallery“, kuri pagrindiniais šių įrenginių (šiuo metu Lietuvoje – daugiausiai „P40“ serijos telefonų) naudotojų vartais į programėlių pasaulį.
Viena svarbiausių permainų, įvykusių nutrūkus gijoms tarp „Google“ ir „Huawei“ yra iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebima: GMS pakeitė HMS. Bet tai – ne vienos raidės pokytis, o visos bazinių programėlių platformos pakeitimas iš nebeprieinamos į analogišką naudą teikiančią platformą. Iš vartotojo pusės tai – „Huawei“ programėlių parduotuvė ir visos bazinės paslaugos, kurias įprasta pasiekti naudojant įprastiniu telefonus su GMS. Iš programėlių kūrėjų pusės tai – įrankiai ir paslaugos, leidžiančios kurti, pritaikyti ir tobulinti savo programėles taip, kad jos galėtų veikti ne tik GMS, bet ir HMS platformoje.
Be abejo, vertinant vien asortimentą „App Gallery“ kol kas dar negali prilygti „Play Store“ parduotuvei. Tačiau aiškūs ženklai, kad „Huawei“ daro kažką teigiamo, matosi: vartotojams įprastų paslaugų – pavežėjimo, maisto į namus atvežimo, elektroninės bankininkystės, viešojo transporto ir panašiai – spragos kamšomos dideliu greičiu. Pavyzdžiui, jau dabar „App Gallery“ galima rasti „Ignitis“, „Viena sąskaita“, taksi paslaugų programėlę „Etransport“, žiniasklaidos kanalų programėles ir daugelį kitų. „Bolt“ programėlės arba jau dabar prieinamos „AppGallery“, arba bus prieinamos artimiausiu metu. Įvertinus, jog tokie patys „vietinių“, konkrečiose valstybėse aktualių programėlių atitikmenys taip pat intensyviai perkėlinėjami į „App Gallery“ (o „Huawei P40“ telefonų serija juos vilioja savo fotografijos galimybėmis, kurios visa galva aukštesnės nei artimiausių konkurentų), visai nenuostabu, kad „App Gallery“ šovė į trečią populiariausių parduotuvių poziciją.
Be to, kai kurias programėles, kurių neįmanoma tiesiogiai rasti „Huawei“ programėlių parduotuvėje, galima rasti oficialiose tų programėlių kūrėjų svetainėse, o didžioji dalis įprastinių, ankstesniuose „Android“ įrenginiuose naudotų programėlių į naujus P40 telefonus atkeliauja pačiu paprasčiausiu keliu – klonuojant senojo telefono turinį per „Phone Clone“ įrankį.
Trečiasis kelias – įrašyti norimas, bet nerandamas programėles į pageidavimų sąrašą „WhishList“, kurį galima rasti „AppGallery“. Tokiu būdu ir parduotuvės kuratoriai žinos, ko vartotojams labiausiai reikia, ir programėlei atsiradus parduotuvėje, ji iškart atkeliaus į jūsų asmeninį įrenginį.
Didysis „Huawei“ mūšis siekiant dar kartą užsitikrinti vartotojų prielankumą vis dar yra prieš akis, bet žinant, kad Kinijos įmonė, nepaisant amerikiečių spaudimo, vis dar siūlo pažangiausias rinkoje fotokameros sistemas ir konkurentams niekuo nenusileidžiančią techninę įrangą bei itin sparčiai augina raumenis plečiant „App Gallery“ asortimentą, galima optimistiškai prognozuoti, kad šią permainų audrą pavyks ištverti.
