S.Melaris šiame vaizdo įraše bandė pavaizduoti, kaip galėjo atrodyti ateivio skrodimas po 1947 metų Rosvelo incidento. Tai – visame pasaulyje garsus įvykis, kuomet į Žemę, kaip iki šiol tiki žmonės, rėžėsi ateivių laivas. Pasakojama, kad vyriausybinės organizacijos staiga atvyko susirinkti ateivių palaikų ir erdvėlaivio dalių, o vėliau paskleidė žinią, kad tai – tik nukritęs meteorologinis balionas. Oficialiomis versijomis žmonės netikėjo ir dėl to, kad iki šiol pasirodo žinių apie tai, kur buvo laikomi ateivių palaikai, o ir 1995 metais pasirodęs S.Melario vaizdo įrašas buvo kraupiai realistiškas.
S.Melaris kantriai pasakojo, kaip susuko tą „Ateivio skrodimo“ vaizdo įrašą. Tam prireikė pastangų. Viskas buvo nufilmuota viename bute Londone. Nors pavyko gauti tinkamos galvijų mėsos, o ir Johnas Humphreysas, draugas, kūręs specialiuosius efektus filmui „Dr. Kas“ („Dr. Who“), sutiko padėti, viskas vis tiek kainavo 39 tūkstančius dolerių. Reikėjo surasti ir senos medicininės įrangos, apgalvoti filmavimo kampus ir kokybę, kokia ji būtų buvusi 1947 metais.
Vaizdo įrašas išties atrodo įspūdingai realistiškai. Tik geriau įsižiūrėjus galima atkreipti dėmesį, kad skrodėjų veiksmai yra nekoordinuoti, o ir kamera padrikai vaikštinėja po patalpą nebandydama užfiksuoti proceso taip, kaip tai būtų daroma moksliniais tikslais. Visgi, daugybė mėgėjų ateivių tyrinėtojų patikėjo šio vaizdo įrašo tikrumu ir iki šiol laiko jį tikrų tikriausiu įrodymu, kad ateiviai egzistuoja, o kadaise Rosvele tikrai nukrito skraidanti lėkštė. To S.Melaris ir gailisi labiausiai.
Filmo kūrėjas tikėjosi apgauti keletą žmonių, tačiau visuomet žinojo, kad vėliau atskleis tiesą. Jo lūkesčiai, kad vaizdo įrašas pademonstruos jo sugebėjimus neišsipildė, nes pats kūrėjas niekam iki šiol nerūpi. O juk tiek pastangų buvo įdėta. Galbūt tai ir tapo problema, nulėmusia tokį beatodairišką tikėjimą vaizdo įrašo autentiškumu?
J.Humphreysas sukūrė lateksinę ateivio formą pasinaudodamas savo paties 10 metų sūnaus kūno formomis. Šią šiurpiai blyškią sintetinę odą jis pripildė ėriuko kojomis, karvės gerkle ir trimis avies smegenimis. Prireikė nemažai darbo, kol ateivis pasidarė realistiškas. Matyti žaizdos, pjūviai, o ir skrodėjų, kuriuos suvaidino S.Melario draugai ir mergina, atliekami pjūviai atrodo gana įtikinamai. Galbūt neprofesionaliai, bet ateivio kūnas, regis, į tai reaguoja taip, kaip ir turėtų. Didžiąją dalį broko paslėpė prasta vaizdo įrašo kokybė. S.Melaris filmavimui panaudojo seną juostą ir įrangą, kad smalsuolius apgautų dėl filmavimo datos – net „Kodak“ nurodė, kad vaizdo įrašas galėjo būti padarytas 1947 metais.
Nors S.Melariui ir nepatinka iki kur nuėjo šio vaizdo įrašo šlovė, jis ir pats prisidėjo prie mito gyvavimo. 2007 metais jis nusprendė atskleisti, kad vaizdo įrašas yra jo kūrinys, taip bandydamas atkreipti dėmesį į jo sugebėjimus. Tačiau tuomet jis pasakojo, kad tai – inscenizacija pagal tikrą, autentišką vaizdo įrašą, kurį jis matė.
Dabar jis pripažįsta, kad tai – tik per kelis dublius sukurtas fantastinis filmas. Tačiau tuo ir vėl tiki ne visi – spėliojama, ar tik S.Melaris nėra priverstas taip sakyti.
