Archeologas Gaboras Horvathas aiškina, kad, pavyzdžiui, Sagoje apie karalių Olafą (valdžiusį Norvegiją 955–1030 m.) yra mistiška istorija, kaip jis praleidžia naktį keistame besisukančiame name, kur susapnuoja keistą sapną apie Saulės akmenį:
„Karalius liepė žmonėms žiūrėti — ir jie niekur nematė giedro dangaus. Paskui paprašė jis Sigurduro pasakyti, kur tuo metu buvo saulė. Jis nurodė tikslią kryptį. Paskui karalius įsakė atnešti Saulės akmenį, pakėlė jį ir išvydo, kur šviesa spindi iš akmens, ir taip patikrino Sigurduro pranašystę“.
Aprašymas primena pasaką, tačiau 1948 metais buvo rastas realus Uunartoqo diskas. Pasak legendos, jis su Saulės akmeniu (Solstenen), buvo pagrindinis navigacijos įrankis.
Išanalizavę išlikusius legendų tekstus ir rastus artefaktus, mokslininkai suprato, kad tai – specialus saulės laikrodis su pasaulio šalių pažymėjimais ir įrantomis, atitinkančiomis gnomono šešėlio pokyčius. O šešėlis priklauso nuo pavasario lygiadienio ir vasaros saulėgrįžos. Laikantis tinkamo laiko ir vietos, tai yra, maždaug 61° šiaurės platumoje nuo gegužės iki rugsėjo, būdavo vos keturių laipsnių paklaida. Suprantama, vikingai į Grenlandiją traukdavo būtent vasarą.
Kad Uunartoqo diskas veiktų, būtinai reikėjo Saulės akmens. Dar 1967 metais danų archeologas Thorkildas Ramskou iškėlė hipotezę, kad tai – kažkoks natūralus kristalas, poliarizuojantis šviesą.
Per tokį kristalą sklindanti šviesa išskaidoma į du skirtingos poliarizacijos spindulius. Nuo pradinio spindulio poliarizacijos priklauso matomų atvaizdų ryškumas. Vikingai šį dėsningumą suprato ir pamažu sukiodavo kristalą, kol abu regimi vaizdai tapdavo vienodai ryškūs. Šis metodas efektyvus netgi kai tvyro rūkas.
Saulės akmens vaidmeniui teoriškai tiko turmalinas, kordieritas (iolitas) ir islandinis špatas. Tyrėjų nuomone, pastarasis buvo naudojamas dažniausiai. Tyrimo išvados publikuotos 2011 metais.
Tačiau aprašytos idėjos tebuvo prielaidos. Atstumas juk labai didelis — argi buvo įmanoma iki Grenlandijos nusigauti, naudojant tokius prietaisus?
Naujas tyrimas parodė, kad tai realu. G.Horvathas panaudojo kompiuterinį kelionės jūra iš Bergeno uosto (Norvegija) į Hvarf gyvenvietę pietinėje Grenlandijos pakrantėje modelį.
Virtualūs laivai žygį pradėdavo pavasario lygiadienio ar vasaros saulėgrįžos metu. Debesuotumas būdavo pasirenkamas atsitiktinai.
Paskui iš anksto numatytu dažniu programa imituodavo kalcito, kordierito, turmalino ir akvamarino kristalų naudojimą, atsižvelgdama į realius šių mineralų parametrus. Kelionė buvo laikoma sėkminga, jei laivas atplaukdavo pakankamai arti numatytos vietos netoli nuo Grenlandijos pakrantės kalnų.
Programa kryptį tikrino kas tris valandas ir 92 proc. laivų savo misiją įvykdė. Tiesa, jei kryptis būdavo tikrinama kas keturias valandas, navigacija smarkiai suprastėdavo: paskirtą vietą pasiekdavo mažiau nei du trečdaliai laivų. Komentuodamas rezultatus, G. Horvathas patikslino:
„Nežinia, ar vikingai iš tiesų naudojo šį metodą. Tačiau jeigu tai tiesa, tai jie orientavosi tiksliai“.
