Tiesa, reikia pažymėti, jog išnykimo tikimybė yra artimesnė 1 iš 87 000 – bent jau tokius duomenis skelbia neseniai atlikto tyrimo autoriai, dirbantys Oksfordo universitete (JK).
O štai spalį kito, nesusijusio tyrimo autoriai – taip pat iš Oksfordo universiteto – žurnale „Scientific Reports“ publikavo mokslinį tyrimą apie žmonių išnykimą. Jie nustatė, kad žmonės, panašu, nevertina viso žmonijos išnykimo kaip unikaliai tragiško reiškinio.
Pastaroji mokslininkų grupė apklausė daugiau nei 2500 JAV ir JK gyvenančių žmonių – paprašė jų pagal „blogumą“ surikiuoti tris galimus scenarijus: jokios rimtos katastrofos, katastrofa, kuri išnaikintų 80 proc. žmonių populiacijos, ir katastrofa, kuri žmones išnaikina visiškai.
Tikriausiai nieko nenustebins tai, kad „jokios katastrofos“ variantas buvo pažymėtas kaip palankiausia įvykių eiga, o visiškas žmonijos išnykimas – kaip blogiausia. Bet kartu mokslininkai paprašė tiriamųjų įvertinti skirtingų įvykių „blogumo“ skirtumus. Paaiškėjo, kad žmonėms daugiau nerimo kelia tikimybė prarasti 80 proc. žmonijos, o ne ją visą.
„Todėl, paklausus tiesiausiu ir nekvalifikuotu būdu, tyrimo dalyviai atsakydavo, kad visiškas žmonijos išnykimas jiems nėra unikaliai blogas įvykis“, –sakė tyrimo autoriai.
Tuo tarpu šiek tiek pakeitus temą ir prakalbus apie gyvūnų rūšių netekimą, apklausos dalyviai aiškiai pareiškė, kad visų zebrų netekimas yra blogesnis už 80 proc. zebrų netekimą.
Mokslininkai svarsto, kad veikiausiai apklausos dalyviai, vertinami dalies ar visos žmonijos išnykimą pradėjo daugiau rūpintis tuo, kaip didžiosios dalies žmonių žūtis pakeistų išlikusiųjų gyvenimus, o ne tuo, kaip išgyvens be žmonių likusi planeta.
Kitaip tariant, mes linkę manyti, kad visiškas zebrų išnykimas mums atrodo labiau tragiškas įvykis už daugumos zebrų išnykimą, tačiau kai kalba pasisuka apie žmones, dauguma žmonių galvoja kitaip.
Tiesa, buvo vienas kelias paskatinti tiriamuosius manyti, kad visos žmonijos išnykimas yra unikaliai blogiausia baigtis: mokslininkams tereikėjo pabrėžti, kad žmonija netektų progos pratęsti ilgą egzistavimą, kuris „visais įmanomais būdais būtų geresnis už šiandieninį“.
Ir nors nėra labai daug priemonių, kuriomis galėtume apsaugoti žmoniją nuo asteroido smūgio ar superugnikalnių išsiveržimo, tik žmonės lemia, ar mes išnyksime dėl branduolinio ar biologinio karo. O žinojimas, kad žmonėms visos žmonijos išlikimas rūpi labiau tada, kai apie ateitį galvojama optimistiškai, gali padėti apsisaugoti nuo ėjimo susinaikinimo keliu.
