Praėjusį ketvirtadienį grupė mokslininkų, apklaususi 18 385 šunų savininkų ir nustačiusi 2 155 šunų genomų sekas, žurnale „Science“ paskelbė įvairių savo tyrimo išvadų – viena jų buvo tokia, kad prognozuojant šunų elgseną veislė nėra labai naudinga, o dauguma atvejų – iš esmės niekaip nepadeda.
Pavyzdžiui, viena aiškiausių šio didžiulio, daugialypio tyrimo išvadų buvo ta, kad veislė neturi pastebimo poveikio šuns reakcijai į tai, kas jam atrodo nauja ar keista.
Toks elgesys susijęs su tuo, ką nemokslininkas galėtų pavadinti agresija. Be to, regis, kelia abejonių dėl stereotipų apie tam tikras tariamai agresyvias veisles, pavyzdžiui, pitbulius.
Kita vertus, sritis, kurioje pitbulių rezultatai buvo itin aukšti, buvo gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o tai tikrai nenustebins tų, kam internete teko matyti vaizdo įrašų su šeimininkus mylinčiais pitbuliais.
Kita vertus, nenustatyta, kad šunys, turintys labradoro retriverio protėvių, turėtų geresnių bendravimo su žmonėmis įgūdžių nei kitos veislės.
Tiesa, tai nereiškia, kad tarp veislių nesama jokių skirtumų arba kad veislė negali padėti numatyti kai kurių šuns bruožų.
