Kad tuo brangiu ir patraukliu „Ultrabook“ burtažodžiu gamintojai galėtų dabinti savo kompiuterius, pastarieji turėjo atitikti ganėtinai griežtus storio, svorio, spartos ir akumuliatoriaus veikimo laiko reikalavimus.
Asmeninių kompiuterių pramonė, susidūrusi su iššūkiu, kurį metė „MacBook Air“, sujudo ir ėmėsi sparčios miniatiūrizacijos. Ir jau po kelių metų kompiuteriai su „Windows“ sistema iš tiesų labai pastebimai patobulėjo. Trapus plastikas užleido vietą metalui, lėtumas ir trūkčiojimas išnyko, o „Windows“ kompiuteriai garbingai atlaikė „MacOS“ nešiojamųjų kompiuterių iššūkį.
Bet dabar „Intel“ kelia kartelę ir paskelbė apie naują programą: „Project Athena“.
Veikiausiai pagrindinis naujojo projekto tikslas – atsikratyti turbūt didžiausio melo, kurį pirkėjams mėgsta kartoti „Ultrabook“ gamintojai: kad jų akumuliatorius yra labai, na labai ilgai veikiantis.
Anot „Intel“, „Project Athena“ reikalavimus atitinkantys nešiojamieji kompiuteriai turės sugebėti be elektros tinklo realaus darbo sąlygomis veikti 9 valandas. Esminiai žodžiai ankstesniame sakinyje – „realaus pasaulio sąlygomis“. Tai reiškia, kad turės būti įjungtas „Wi-Fi“ ryšys, ekranų šviesumo lygis bus 250 nitų, be to, turės veikti visos įprastinės „foninės“ programos. Tuo tarpu šiandienos gamintojai į „Ultrabook“ charakteristikas akumuliatoriaus veikimo trukmę įrašo pagal tai, kaip ilgai kompiuteris gali rodyti filmą išjungus „Wi-Fi“, išjungus visas nebūtinas programėles ir sumažinus ekrano šviesumą iki minimumo. Bet argi kas nors kompiuterius naudoja tokiu būdu?
Tiesa, akumuliatorių veikimo trukmė – tai tik pradžia. Dar „Project Athena“ kompiuteriai privalės iš miego būsenos „prabusti“ ne lėčiau nei per sekundę, o darbui su naršykle turi būti pasiruošta ne vėliau nei per dvi sekundes. O našumas naudojant akumuliatoriaus energiją negalės būti lėtesnis nei prijungus prie elektros tinklo. Ir dar visų šių kompiuterių ekranai privalės būti jautrūs lietimui, valdymo aikštelės (angl. touchpad) privalės būti didelio tikslumo, belaidžio interneto standartas turės būti ne senesnis nei „Wi-Fi 6“, turės turėti „Thunderbolt 3“ lizdą, bent 8 GB darbinės atminties ir spartų, bent 256 GB talpos NVMe duomenų kaupiklį. To turėtų pakakti daugelio vartotojų baziniams poreikiams patenkinti.
Be to, „Intel“ nepaliks šių reikalavimų laikymosi užtikrinimo patiems gamintojams – tam, kad nebūtų piktnaudžiaujama „Project Athena“ vardu, taip menkinant viso projekto vertę, „Intel“ ketina patys itin kruopščiai tikrinti kai kuriuos griežtai reguliuojamus rodiklius – bent jau akumuliatoriaus veikumo trukmę ir prabudimo/darbo pradžios trukmę. Mat tai, procesorių gamintojų manymu, yra pagrindiniai rodikliai, kurie užtikrina gerą šiuolaikinių vartotojų patirtį.
Iš esmės „Intel“ nori paskelbti pasauliui, kad saugos vartotojus nuo nesąžiningų gamintojų. Maža to – jie skelbia, kad kiekvienais metais kels reikalavimų kartelę, kaip ji buvo keliama ir „Ultrabook“ gamintojams. Tai būtina tam, kad gero kompiuterio „Pagrindiniai patirties rodikliai“ visuomet tenkintų vartotojus, nepriklausomai nuo to, kiek metų po „Project Athena“ pradžios įsigyjamas kompiuteris.
Tik štai viena bėda: „Project Athena“ reikalavimus žinos gamintojai, jų laikymąsi užtikrins patys „Intel“. Tuo tarpu vartotojai, bent jau pirmus projekto vykdymo metus, neturės galimybių sužinoti, kad vienas ar kitas kompiuteris atitinka „Project Athena“ reikalavimus – nei kompiuterio charakteristikose, nei rinkodarinėje informacijoje tai nebus skelbiama. Vadinasi, ir gamintojai nebus motyvuoti šokti aukščiau bambos ir kovoti dėl kokio nors pirkėjams patrauklaus lipduko. Nors vėliau, tikėtina ši motyvacija atsiras.
