Tiesa, pats žaidimas sukosi ant kompiuterių, esančių Londone, o mes žaidėme tik jo transliaciją, tad proceso metu pasitaikė šiek tiek „lag‘o“. Taip pat, mes testavome ankstyvą žaidimo versiją, kurioje buvo kūrėjų aptiktos, bet nesutvarkytos klaidos. Pavyzdžiui visi motociklai važiuoja taip, lyg būtų užtrauktas rankinis. Dėl šių priežasčių apie techninę žaidimo pusę nekalbėsime ir ją vertinsime jau po starto.
Bet kas žais už paprastą žmogų?
Tiek žaidimuose, tiek politikoje yra sąvoka „paprastas žmogus“. Tiek žaidimuose, tiek politikoje — paprastas žmogus nėra niekuo svarbus, reikšmingas ar išskirtinis. Bet yra išimtys. Politikoje paprastas žmogus tampa svarbiausiu veikėju prieš rinkimus, na o žaidimų pasaulyje paprastas žmogus taps svarbus iškart po „Watch Dogs: Legion“ pasirodymo. Tai yra bene įdomiausias ir unikalus šios žaidimo serijos akcentas.
Tiesa priminsiu, kad „Watch Dogs: Legion“ yra jau trečias šios serijos žaidimas. Savo kelią į žaidėjų širdis žaidimas pradėjo kiek distopiniame, film noir prieskonių turinčiame pasaulyje. Informacinių technologijų pažanga atveda mus į laikus, kai viskas jau sujungta į debesį, miestus valdo ypač išmani „ctOS“ programinė įranga, o žmonių gyvenimai tapo itin patogūs, bet ne visiškai laisvi. Be abejo fone slypi ordos niekadėjų, kurios išnaudoja modernias technologijas sekimui, viršpelnių generavimui ir visuomenės kontrolei. Visose žaidimo dalyse mes (patys būdami programišiais) priešinamės primetamai pasaulio santvarkai ir bandom apsaugoti žmonijos teisę į patogų gyvenimą, bet be perdėto sekimo ir išnaudojimo.
Antroji žaidimo dalis žaidėjų buvo sutikta kur kas šilčiau nei pirmoji, nes nusikratė vizualių ir atmosferinių film noir akcentų, žaidimo veiksmą perkeliant į San Franciską. „Watch Dogs 2“ nebuvo tobulas žaidimas, bet į informacinę infrastruktūrą sujungto miesto viziją, bei šių dienų ydas ir IT startuolių atsakomybės stoką perteikė puikiai.
Nenuostabu, kad trečioji dalis vėl keičia rūbus ir, nors žaidimo esmė išliks ta pati, šį kartą statymai daug didesni. „Watch Dogs: Legion“ veiksmas keliasi į Londoną, kuris čia atkurtas tiesiog fenomenaliai puikiai. Yra viskas, ką galite įsivaizduoti, tiek vizualiai, tiek atmosferos prasme. Tai milžiniškas megapolis, kuriame neretai aplanko priešingi jausmai – suvokimas, kad esi milžiniškame mieste, persmelktas keisto, tik Londonui būdingas klaustrofobijos pojūčio.
Žaidimo Londonas ką tik išgyveno teroro aktą ir, kaip jau tampa įprasta mieste sprogus bomboms, valdžia ima valdžią į rankas. Ar bent bando. Bėda ta, kad Londono visuomenė yra skilusi, o kiekvienai kitai pilietinei grupei atstovauja vis kitos jėgos. Viskuo nepatenkinti vietiniai patenka į nusikalstamų grupuočių įtakos sferą, kurios savo ruožtu imasi griežtų veiksmų prieš imigrantus ir kitus „dėl visų pasaulio vargų kaltus pašlemėkus“. Tuo tarpu policija griežtina sekimą ir imasi atstovauti tvarkos ir jėgos šalininkus. Tiesa netruksime suprasti, kad policija jau senai yra tapusi privačių saugos bendrovių įkaite ir Londono sprogimai sukuria unikalią terpę privatizuoti saugumą, saugoti pelnus ir dėti ant viso kito. Privatus verslas gviešiasi tapti tvarkos sergėtojais ir persekioja jaunus anarchistus, kuriems tokia idėja neatrodo gera.
Dar yra pati Londono miesto ar šalies valdžia, kuri, sprogimo išvakarėse neturėjusi didelio visuomenės pasitikėjimo, po sprogimų jo daugiau neįgauna. Keičiantis jėgos poliams ir miesto nuotaikoms, demokratiškai išrinkti atstovai stumiami į antrą planą, visų pirma dėl to, kad nebesuvaldo savo pačių jėgos struktūrų. Londono mieste taip pat veikia nežinoma jėga, tų nelemtų sprogimų organizatoriai, kurių tapatybė kol kas nėra atskleista. Bet jų boso holograma, nors ir be veido, labai primena aktorių Adamą Driverį (jei paaiškėtų, kad tą vaidmenį iš tiesų sukūrė Adamas, aš tikrai mesiu į tą veidą pinigus). Na ir tarp visų šių kūjų ir priekalų dar yra strigęs paprastas žmogus. Jūs.
„Watch Dogs: Legion“ drąsiai skolinasi dinamiškų veikėjų idėją iš GTA5 ir ją smarkiai išplečia. Nepaisant to, kad šis žaidimas turi aiškią siužetinę struktūrą, misijas ir kitas gėrybes, būdingas „Ubisoft“ pasauliams, šis žaidimas neturi pagrindinio veikėjo. Galima ir kitaip išsireikšti: pagrindinių veikėjų čia yra, ir jų ne vienas, ir tik žaidėjas sprendžia kuris jų svarbesnis.
Žaidimo metu galėsime sekti, kaupti informaciją ir į savo gretas verbuoti kiekvieną londonietį, o juos užverbavę galėsime žaisti, vykdyti pagrindines, šalutines ir unikalias žaidimo misijas. Fantastiška idėja? Taip! Kodėl niekas anksčiau apie tai nepagalvojo? Nežinau, bet spėčiau, kad dėl rizikos, kad žaidėjui bus sunku prisirišti ir įsijausti, suvokti save ir savęs svarbą žaidimo pasaulyje.
Galiu atvirai pasakyti, kad pirmomis žaidimo valandomis šios rizikos labai pasireiškia. Paprastai, kai žaidime yra pagrindinis veikėjas, jį pagrindiniu paverčia ne tik pasakojimas, bet ir jo modelis, išvaizda, judesių ir veido mimikų arsenalas, bei kiti elementai.
Paprastai žaisdami atviro pasaulio žaidimą dialoguose pastebime milžinišką kokybės prarają, kai pokalbyje dalyvauja pagrindinis veikėjas ir šalutinę užduotį duodantis paprastas žmogus. Dabar, kai kiekvienas yra paprastas žmogus, net ir dialogų metu apima keistas jausmas, kad čia kalbasi du NPC (kompiuterio valdomi veikėjai). Pokalbiuose ir dialoguose trūksta intonacijų žaismo ir natūralumo, veidai kenčia dėl žiaurios mimikų stokos, lūpų sinchronizacija retai turi kažką bendro su sakomu tekstu... Bet!
Esu žmogus su lakia vaizduote ir kažkaip nujaučiu, kad į žaismą investavus kelias dešimtis valandų, visus tuos paprastus žmones perrengus norimais rūbais ir suvokus jų charakterį žaidimas atsiskleis naujomis spalvomis. Neatmesčiau ir tikimybės, kad jis sugebės į save įsiurbti ne vieną žaidėją, o ypač maištingas ir jaunas sielas. Esmė tame, kad nevaldydami jokio pagrindinio veikėjo mes gauname galimybę valdyti idėją. Tai yra įdomu, nauja ir nepatirta. Negana to, žaidimo tema atsako į labai svarbius visuomenės sopulius. Tai žaidimas apie pasaulį kuris ignoravo visuomenės susiskaldymą ir nematė dokumentinio filmo „The Social Dilemma“. „Watch Dogs: Legion“ Londone jau nebėra jokios dilemos, tik kova už būvį.
Sveiki atvykę į kovos klubą
Tiek daugelio žaidimo veikėjų idėja, tiek futuristinio Londono problematika, tiek žaismo elementai ar revoliucinė atmosfera šiek tiek primena Chucko Palahniuko „Kovos klubą“. Tiesa sakant, vienas žaismo elementų yra it iš knygos puslapių nužengęs. Ir ne, kalbu ne apie praeivių verbavimą į revoliuciją, o apie jau užverbuotų tos revoliucijos karių vaidmenį.
Jei jums pavyko užverbuoti policininką, galėsite jį naudoti vykdydami įvairias misijas, ypač tas, kur reikalingas policijos tyrimas. Matote, jūsų užverbuotas asmuo nepraras nei tarnybinės uniformos, nei turimo pažinčių rato, tad jūs galėsite visu tuo naudotis. Tą patį galima pasakyti apie santechnikus, futbolo chuliganus, nusikaltėlius, žurnalistus ar „Uber“ vairuotojus. Kiekvienas naujas karys išsaugo savo buvusį gyvenimą, jame turėtus rūbus ir įgūdžius.
Dažniausiai tie įgūdžiai būna ne ypač iškalbingi, antai, mano pasirinktas veikėjas buvo mušeika. Jis neblogai mušasi šiaip, išgėręs alaus dar geriau, o jei ir išgėręs ir su megafonu, tai sukelti riaušes jam būna taip pat lengva, kaip taksi išsikviesti. Kiti veikėjai gali būti geresni vairuotojai, turėti nuosavus sekimo dronus, turėti išmanesnių ginklų ar geresnę iškalbą. Visa tai atveria unikalius būdus įveikti kiekvieną misiją ir žaidimą žaisti taip, kaip labiausiai norisi. Sėlinimas, gudrybės ar atviri susišaudymai – norint pasimėgauti ir visiškai išnaudoti vieną šių žaidimo stilių, nebereiks keisti savo veikėjo talentų, užteks tik pasirinkti vieną iš begalės veikėjų. Aišku su sąlyga, kad jūsų Kovos klubo idėja plis kaip virusas.
Na o viskuo kitkuo pasirūpins „ctOS“. Sena gera miestų valdymo programa niekur nedingo, tad kiekvienas revoliucionierius savo telefone turės laužtą „ctOS“ versiją, leisiančia minties greičiu įsilaužti į bet kokio pastato, roboto, įrenginio ar automobilio vidų. Taigi, vienintelis dalykas kurio neturi mokėti mūsų programišių sandraugos nariai? Programavimas. Argi ateitis ne fantastiška?
Norisi daugiau, bet nežinia kaip daryt su nakties miestu...
Tiesą sakant, tos penkios valandos su žaidimu prabėgo nepastebėtai. „Ubisoft“ turi puikią atviro pasaulio žaidimų mokyklą, tad daugeliu požiūriu „Legions“ primins antrąją „Watch Dogs“ dalį. Ilga siužetinė kampanija, visiškai „nuhakinamas“ miestas ir nesibaigiantis šalutinių užduočių bei veiklų srautas. Kitaip tariant GTA5 Londone tik be to „cinkelio“ kurį turi tik GTA žaidimai.
Testo metu mums labiausiai įsiminė visiškas ribų ištrynimas. Ateities Londone susilieja gausybė įvairiausių mechanikų, kurias savo žaidimuose sėkmingai įdiegė tiek „Ubisoft“, tiek kiti kūrėjai. Atskiro paminėjimo verta dronų infrastruktūra — įsilaužę į krovininį droną galime nuleisti jį žemėn, įsitaisyti ant jo ir skraidyti it Aladinai ant kilimo. Smulkesni dronai puikiai tinka žmonių sekimui, sunkiau aptinkamų daiktų paieškai, ar nieko neįtariančių priešų užpuolimui. Kai kurie dronai, beje, ginkluoti, bet ir neginkluotas dronas gerai įsibėgėjęs gali „išjungti“ kokį užsižiopsojusį pašlemėką. Tiesa tai toli gražu nėra smagiausia dronų ataka, ne, ne...
Smagiausios dronų atakos titulą pelno į žaidimą grįžtantis „voras botas“. Šis nedidelis robotukas skirtas šnipinėjimui ir landžiojimui po ventiliacijos angas, dabar išmoko naują triuką ir gali it koks „Svetimo“ ateivis užšokti priešams ant veido, bei pertraukti juos elektros srove. Tiek ši, tiek kiekviena kita iš milijonų voriuko judesių animacijų yra nepriekaištingos. Žaisti ir valdyti šį robotuką taip smagu, kad testo metu jam skyriau ne mažiau pusantros valandos ir esu tikras, mielai žaisčiau žaidimą kuriame visą laiką valdyčiau ne paprastą žmogų, o šį nepaprastą robotuką.
Kovų gerbėjai teigiamai įvertins išplėstą kovos judesių arsenalą. Tiesa muštis dėl to nebus nei lengviau, nei sunkiau, nei įdomiau, bet ekrane viskas atrodys tiesiog geriau ir smagiau pažiūrėti. Susišaudymai praktiškai nepatyrė jokių atnaujinimų ir jie išvis tokio tipo žaidime yra mažareikšmiai (nes visi kiti būdai įvykdyti užduotį yra įdomesni nei bukas visų sušaudymas). Smagu tai, kad labai išsiplėtė nemirtinų ginklų arsenalas, kas džiugins humaniškus tinginius. Džiaukitės, galėsite nesimokyti žaisti, neskaityti misijų aprašymų ir visus sutiktus tiesiog nušauti, žinodami, kad finale niekas nemirė.
Aišku, privalau šiek tiek paminėti vairavimo elementą. Viena tų retų vietų kuri testo metu sugebėjo nustebinti. Dėl kelių priežasčių. Kiek apsipratus, vairuoti žaidime gan paprasta ir smagu, o automobilių arsenalas tiesiog fantastiškas – nuo dyzelinių kledarų iki futuristinių ir išmanių elektromobilių. Kiek užknisa tik tas atvirkščias Londono eismas apie kurį važiuodamas vis turi sau priminti. Arba ne...
Praktiškai kiekviename automobilyje yra „autodrive“ funkcija kuri saugiai nuvairuos jus kur reikia. Šiaip nemėgstu aš tokių palengvinimų žaidimuose, bet šiuo atveju ją vertinu teigiamai, nes kaip jau minėjau, Londonas šiame žaidime ne tik realistiškai kairiapusis, bet ir nepaprastai gražus ir detalus. Tiesiog smagu paganyti po jį akis, o vairuojant nelabai išeina.
Testo metu pabandėme ir daugiau veiklų. Čia yra ir „Death Stranding“ išpopuliarintos kurjerių misijos ir gausybė paslėptų USB laikmenų, kuriose saugomos tonos garso, vaizdo ir tekstinių įrašų apie Londoną ir jo įvykius. Galima skraidyti dronais, galima laipioti sienomis. Žaidėjo spec. Įrankių arsenalas, dėl veikėjų gausos irgi praktiškai neribojamas. Tai realiai yra žaidimas kur GTA stiliaus pasaulyje, kaktomuša susimuša įdomiausi sprendimai iš senų „Ubisoft“ žaidimų, ar tokių serijų kaip „Splinter Cell“ ar „Hitman“.
Kaip ir dauguma „Ubisoft“ žaidimų jis yra neblogas, tiesą sakant net geras, bet aš negaliu tiksliai pasakyti ar išskirtinis. Viena vertus, turėjome per mažai laiko to išskirtinumo užčiuopimui. Antra vertus, jis ne visada ir būtinas. Taip, daugeliu atveju išskirtinumas tikrai nėra būtinas, bet... Dabar žinome, kad starto metu Legionui teks konkuruoti su „Cyberpunk 2077“ ir pluoštu kitų naujos kartos projektų. Konkuruoti ne tik dėl žaidėjų pinigų, bet ir dėl jų laiko paroje ar sutelkiamo dėmesio. Po penkių valandų žaidimo gan užtikrintai sakau, kad šio „Legions“ sėkmę labiau lems ne jo paties privalumai ar klaidos, o tai, kaip gerai savo pažadus šiemet vykdys kiti ambicingi kūrėjai.
Į žaidimo testą mus pakvietė žaidimo leidėjas „Ubisoft“. Teksto iliustravimui panaudotas video buvo filmuojamas ir išsaugotas kūrėjo kompiuteriuose. Žaidimo iliustracijoms panaudoti paveikslėliai padaryti naudojant tikro mūsų žaismo video. „Watch Dogs: Legion“ bus išleistas spalio 29 dieną asmeniniam kompiuteriui, „PlayStation 4“, „Xbox One“ ir „Stadia“ platformoms. Lapkričio 10 dieną šio žaidimo sulauks naujos kartos „Xbox Series X“/S10 žaidėjai, o lapkričio 12 ir „PlayStation 5“ žaidėjai.
