Neutroninės žvaigždės ir juodosios skylės
Tarptautinė mokslininkų komanda atliko 35 naujus gravitacinių bangų stebėjimus, todėl bendras nuo 2015 m. aptiktų gravitacinių bangų skaičius išaugo iki 90.
Gravitacinės bangos – labai silpnas gravitacinio lauko trikdis, kurį sukelia didelės masės kūnų judėjimas su pagreičiu, pavyzdžiui, juodųjų skylių porų susidūrimo, už milijardų šviesmečių. Šie trikdžiai erdvėje sklinda šviesos greičiu, nešdami energiją.
Monašo universiteto mokslininkė Shanika Galaudage, projekto Australijos padalinio, vadinamo OzGrav, bendradarbė, gravitacines bangas apibūdino kaip žaidimą keičiantį „naują langą į visatą“, praneša „The Guardian“.
„Gravitacinės bangos nėra [elektromagnetinė] šviesa“, – sakė S.Galaudage. „Galime matyti nematomus dalykus, pavyzdžiui, dvinarių juodųjų skylių susijungimą.“
Iš 35 naujai aptiktų bangų 32 greičiausiai atsirado dėl juodųjų skylių porų susijungimo.
Tarp svarbiausių atradimų – dvi masyvios viena aplink kitą skriejančių juodųjų skylių poros: vienos poros masė 145 kartus didesnė už Saulės masę, o kitos – 112 kartų. Mokslininkai taip pat aptiko „lengvą“ juodųjų skylių porą, kurių bendra masė tik 18 kartų didesnė už Saulės masę, rašoma „The Guardian“.
Manoma, kad dvi iš 35 aptiktų žvaigždžių atsirado neutroninei žvaigždei susijungus su juodąja skyle.
Neutroninės žvaigždės yra maži, neįtikėtinai tankūs objektai: nors jų masė maždaug 1,4 karto didesnė už Saulės masę, jos yra miesto dydžio – jų spindulys yra maždaug 15 km, sakė tyrimo bendradarbė, Australijos nacionalinio universiteto profesorė Susana Scott.
Padeda suprasti visatos prigimtį
S.Scott teigė, kad šie aptikti objektai padeda mokslininkams suprasti ne tik visatos evoliuciją, bet ir žvaigždinių objektų prigimtį.
Ateityje astronomai taip pat galės aptikti gravitacines bangas, kylančias iš žvaigždžių, kai jos tampa supernovomis. „Tai padėtų mums suprasti procesą, vykstantį žvaigždėse, kai jos baigia savo gyvavimo ciklą, kai joms baigiasi kuras, jos sprogsta ir tada suyra“, – „The Guardian“ sakė S.Scott.
Tam tikrų susiliejusių žvaigždžių savybių analizė leido mokslininkams nustatyti, kaip jos susiformavo.
„Pavyzdžiui, stebėdami, kaip juodoji skylė sukasi – kaip greitai ji sukasi, o ne į kurią pusę ji nukreipta – galime daugiau sužinoti apie tai, kaip ji atsirado: ar šios juodosios skylės gyveno atskirai ir kažkuriuo metu susitiko, ar iš pradžių jos buvo žvaigždės, o paskui suiro [atskirai] ir suformavo juodąsias skyles, o tada susijungė ir sukėlė šias gravitacines bangas“, – teigiama tyrime.
