Pirmąkart oficialiai šis oro fenomenas užfiksuotas palyginti visai neseniai – 1989 metais.
Kodėl mokslas apie tokį reiškinį sužinojo taip vėlai? Viena iš priežasčių yra jos trumpalaikiškumas. Pasirodžiusios raudonosios „fėjos“ egzistuoja vos kelias milisekundes. Visgi, pastebėti jas tikrai galima, nes raudoni blyksniai dažniausiai pasirodo spiečiais.
Pasirodžiusios raudonosios „fėjos“ egzistuoja vos kelias milisekundes. Visgi, pastebėti jas tikrai galima, nes raudoni blyksniai dažniausiai pasirodo spiečiais.
Manoma, jog raudonosios „fėjos“ pasirodo rimstant perkūnijai iš elektros iškrovos, kurią sugeneruoja žaibo blyksniai. O raudonas atspalvis susidaro dėl ore pasklidusių azoto molekulių.
Jau kelis dešimtmečius, šiuo neįtikėtinu gamtos reiškiniu grožėdavosi tik aukštai skrendančių lėktuvų pilotų akys, tačiau visai neseniai laimė nusišypsojo ir vienam fotografui, kuris ne tik išvydo raudonąsias „fėjas“, bet ir spėjo jas užfiksuoti savo fotoaparatu. Kad tai įgyvendintų, atkaklusis fotografas kelis mėnesius keliavo po Italiją sekdamas paskui audras.
Šiuos retus kadrus slovėnas Marko Korosecas padarė stovėdamas javų lauke už 320 kilometrų nuo praūžusios audros centro.
„Aš buvau labai patenkintas rezultatais, šių blyksnių vaizdai nuotraukose išėjo gana įspūdingai. Plika akimi galėjau matyti tik pačias stipriausias ir šviesiausias „fėjas“, kadangi jos dingdavo man nespėjus net mirktelėti. Nepaisant fakto, kad jos tokios retos ir trumpalaikės, man vis tiek pavyko pagauti neįtikėtiną kadrą, kurio taip laukiau net kelis mėnesius“, – pakomentavo greitkelių sistemų administratoriumi dirbantis fotografas.
Šią gegužę Pensilvanijos universiteto mokslininkai sugebėjo sukurti nepagaunamojo medūzos formos meteorologinio reiškinio modelį. Pasak jų, blyksniai susikuria atsiradus plazmos vientisumo pažeidimams. Žinant šį faktą, juos galima panaudoti nuotoliniams apatinės jonosferos stebėjimams, o galbūt ir patobulinti radijo bangų sklidimą šiame sluoksnyje.
