Tada įvyks drastiškas populiacijos sumažėjimas. Maisto ir vandens trūkumas, tautų kraustymasis (prisimenate Sirijos pabėgėlių krizę? Panašu, kad ją iš dalies taip pat lėmė klimato kaita), konfliktai, kurie bus ne vien vidiniai, bet ir tarptautiniai.
Oro temperatūra, per kaitras užkilusi tiek, kad žmogus net ir prakaituodamas, net ir pavėsyje nebegalės atvėsti ir tiesiog... iškeps. Tokio tragiško populiacijos mažėjimo mastus dabar sunku prognozuoti, bet viena aišku: jeigu judėsime lygiai ta pačia trajektorija ir nieko nekeisime, gero nelauk.
Tiesą sakant, populiacijos mažėjimas yra pačiai populiacijai tiesiog būtinas reiškinys – žmonių kiekis toks, kad tiesiog pernaudojome planetos išteklius. Mūsų priviso tiek, kad Žemė jau nebegali išlaikyti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad populiaciją reikia mažinti badu. Arba karu. Ar bet kokiomis kitomis drastiškomis priemonėmis – tos drastiškos priemonės, jei ir bus taikomos, tai bus tik mūsų neveiksnumo sukeltos krizės pasekmė.
Idealus Lietuvos pavyzdys
Yra visai kitas būdas, kurį žmonija (ir ypač – Lietuva) jau yra patikrinusi. Ir keletas kitų būdų, kuriems žmonių visuomenė jau yra pribrendusi.
Prisimenate, kažkada Billas Gatesas per konferenciją TED yra sakęs, kad žmonių populiaciją reikia mažinti? Jei išgirdote tik tiek, tikriausiai pasipiktinote. Na, bet paklausykite dar kartą:
Jeigu klausėtės visokiausių niektauzų, kurie šią B.Gateso kalbą iškarpė smulkiais gabaliukais ir interpretavo savaip bei išplatino tas interpretacijas socialiniuose tinkluose – tikriausiai netgi pradėjote galvoti, kad tas milijardierius sugalvojo žemę užvaldyti ir žmones išnaikinti. Skiepais, ne kitaip.
Bet pasigilinkime, ką jis iš tiesų siūlė.
Tiesiog fantastišką B.Gateso idėjų iliustraciją skaičiais pateikė 2017 metais miręs Švedijos mokslininkas Hansas Roslingas, kurio vieną viešą pristatymą teko laimė stebėti gyvai (ir dar daug jų teko žiūrėti „YouTube“). Medikas pagal išsilavinimą, bet puikiai išmanantis statistiką ir duomenų vaizdinimo principus, H.Roslingas sukūrė skaitmeninius įrankius, kurie, naudojant praeities socialinės statistikos duomenis, leidžia daryti ganėtinai tikslias ekstrapoliacijas ir prognozes.
Ir pagrindinis, dažniausiai matytas H.Roslingo viešųjų pristatymų motyvas – kad žmonijos augimas yra eksponentinis, ir populiacijos augimo kreivė tik per pastaruosius du šimtmečius staigiai šovė į viršų. Bet tas eksponentinis augimas galioja tik tol, kol neįsikiša medicina ir švietimas.
Kol tėvai nebūna užtikrinti, kad turėdami vos vieną ar du vaikus jie galės džiaugtis anūkais (na, gal tik vienu anūku, bet visgi džiaugtis galės), nes medicina nebus pajėgi užtikrinti, kad jų vaikas išgyvens, tol jie stengsis susilaukti kuo daugiau vaikų. Ir kol moterys nebus išsilavinusios tiek, kad pačios siektų nepriklausomos karjeros ir nesėdėtų namie vien namų tvarkytojos ir vaikų prižiūrėtojos vaidmenyje, tol joms gimdyti vieną vaiką po kito atrodys natūralu.
Tuo tarpu mums, lietuviams, natūralu atrodo visai kas kita – mūsų vaikai, net jeigu gimsta su tam tikromis sveikatos problemomis, beveik užtikrintai sugebės sulaukti pilnametystės ir patys susilauks vaikų. Beveik visiškai lygios lyčių teisės (na, dar yra šiokių tokių spragų, bet jos irgi ilgainiui turėtų užsitraukti) reiškia, kad moterys mūsų šalyje yra lygiai tokios pačios išsilavinusios ir gali siekti lygiai tų pačių karjeros pozicijų, kaip vyrai.
Tik prieš rinkimus vis atsiranda visokiausių triukšmadarių, kurie sako, kad „lietuvių tauta nyksta“. Na, formaliai – taip. Mūsų mažėja. Bet tai, rodos, nėra blogai – mes (ir daugelis kitų išsilavinusių pasaulio valstybių) esame pavyzdys, kuria kryptimi turėtų judėti pasaulis. Medicina visiems ir švietimas bei karjeros galimybės moterims gyventojų augimo kreivę pradeda spausti žemyn, ir tai įrodėme savo kailiu.
Tai štai dabar grįžkime prie B.Gateso ir jo idėjų sumažinti populiaciją. Jo siūlomas sprendimas – medicina visiems ir išsilavinimas bei karjeros galimybės moterims ne tik išsilavinusiose valstybėse, bet ir ten, kur šeimos vis dar susilaukia vidutiniškai po 5 vaikus. H.Roslingas parodė, kad tokiu būdu liks tik po vaiką ar du (Lietuvos atveju šis skaičius yra 1,6 vaiko vienai moteriai – gal iš pirmo žvilgsnio kiek mažokai, bet tai yra normalus skaičius tarp panašaus ekonominio išsivystymo lygio valstybių).
Įspėjamieji ženklai, kurių įnirtingai nematome
Bet ar to užteks? Na, kol kas dar neaišku. Tiksliau, beveik aišku, kad neužteks. Labai nedaug kam rūpi galvojimas apie tolimą ateitį. Akivaizdu, kad tai nelabai rūpi statistiniam rinkėjui – štai per šiuos Seimo rinkimus kalbant apie gamtos apsaugos klausimus daugiausia, ką teko išgirsti per visokiausius politikų debatus, buvo kalbos apie miškų kirtimo stabdymą – labai akivaizdžios, bet santykinai trumpalaikės žalos gamtai (arba ūkinės veiklos) ribojimą. Neteko išgirsti apie verslinės žvejybos ribojimus, apie rimtesnes subsidijas elektromobiliams, apie įkrovimo stotelių infrastruktūros plėtrą, apie investicijų į iškastinio kuro verslą stabdymą. Ir gyventojų skaičiaus mažėjimas buvo minimas tik neigiamame kontekste. Jausmas toks, lyg labai didelė visuomenės dalis nelabai reaguoja į kasmet po daug kartų (ir kiekvienais metais vis daugiau kartų) mokslininkų kartojamus įspėjimus: jei taip ir toliau, tai bus blogai.
Na, jei nemėgstate skaityti visokiausių mokslininkų gąsdinimų (jei pasiekėte šią teksto vietą – stebiuosi ir džiaugiuosi), tai bent jau pažiūrėkite vieną dokumentinį filmą per „Netflix“. Arba, jei dar neišaugote piratinių sauskelnių, atsisiųskite jį iš visokiausio plauko linkomanijų. Vadinasi „David Attenborough: A Life On Our Planet“. Tame 2020 metų filme į gana trumpą laiką sutraukta beveik viskas, dėl ko mokslininkai – klimatologai ir biologai – nuolat kartojo savo įspėjimus (ir dėl ko Greta Thunberg praleidinėjo pamokas) ir pateikti labai neblogi patarimai, ką turėtume daryti, kad vis dar galėtume susilaukti to savo vieno vaiko, vieno anūko ir vieno proanūkio.
O jeigu visgi mėgstate leisti laiką prie knygų, siūlau paskirti savo laiką istoriko Iano Morriso knygai „Why the West Rules – For Now“. Tenka pripažinti, 80 procentų šios knygos yra nuobodoka, bet link pabaigos ji pradeda lietis tarsi krioklys, su ateities prognozėmis, daromomis atsiremiant į praeities patirtis. O labai trumpai tariant – žmonija milžinišku greičiu skuba link prarajos ir turime labai nedaug laiko pasukti į šoną.
Ir, tiesą sakant, kokie 97 procentai visų mokslinių darbų, susijusių su klimato kaita, sako tą patį: reikia neatidėliotinai keisti savo veiklą. Tik, panašiai kaip ir skiepų dezinformacijos atveju, tie trys procentai sugeba įtikinti pakankamai didelę visuomenės dalį, kad „nėra konsensuso“, kad dar yra neatsakytų klausimų, kas dėl tos klimato kaitos kaltas – žmonių veikla ar natūralūs procesai. Ir dėl tų 3 procentų reikėtų kelti labai rimtus klausimus apie finansavimo šaltinius, interesus, mokslinį nešališkumą. Dar blogiau – kad tie 3 procentai prieštaraujančių mokslininkų yra dažniausiai cituojami politikos koridoriuose, nes jų darbus kaip savo ginklą naudoja lobistai, atstovaujantys verslams, kurie yra suinvestavę milžiniškus pinigus į tanklaivius, naftotiekius, dujotiekius ir anglimi kūrenamas elektrines.
Kita tų pačių įmonių darbo pusė – informacija, pasiekianti mus per socialinius tinklus ir įvairias „alternatyvios aplinkosaugos“ interneto naujienų (labiau melagienų) svetaines, išlaikomas tų pačių įmonių, sukišusių savo pinigus į naftą, anglį ir dujas. Kaip ir skiepų dezinformacijos atveju, socialiniai tinklai daug lengviau išplatina „patogią“ arba „skandalingą“ žinią (atseit, kažkam tai naudinga, sąmokslas, klimato mafija ir panašiai), kuri tarsi ramina ir sako, kad nieko keisti nereikia – gerai gyvename, tai ir gyvenkime sau toliau gerai.
O kai nematome mes, nėra jokio reikalo tą matyti ir politikams, ir finansų institucijoms, kurie tampa įprastinės veiklos „įgalintojais“ (nepatinka man toks žodis, bet šiuo atveju jis labai tinkamas). Niekas nesusimąsto, kad renkantis pensijos fondą reikia savo banko vadybininkui pateikti aiškias instrukcijas: nė vieno mano cento neinvestuoti į naftos, dujų ir anglies kompanijas. Neklausysi – mano pinigai iškeliaus į kitą banką. Niekas nepagalvoja, kad reikėtų balsuoti už tuos politikus, kurie savo rinkiminėje programoje gamtos apsaugos sprendimus iškelia į aukštas pozicijas. Žaliųjų partija su nuliniu rezultatu iškeliavo dar ketveriems metams poilsio, o „žalieji valstiečiai“, deja, yra toks pats oksimoronas, kaip „kosmetinės srutos“ – ir pagal pavadinimą ir pagal veiklą, kuri per ketverius metus neparodė nė lašo pagarbos gamtai.
Planetą gelbėjančios permainos būtų ir naudingos, ir malonios
Keistis yra sunku. Su tuo turbūt kiekvieną dieną susiduria medikai, aiškinantys savo pacientams, kad jiems reikia didinti fizinį aktyvumą, mažinti kalorijų vartojimą ir šiaip keisti mitybą, kad sveikata būtų geresnė ir jie galėtų gyventi dar 50 metų. Va taip kasmet kartoja, o paciento svoris auga, sveikatos rodikliai prastėja, kraujospūdis kyla... Nes sūriu užkeptas karbonadas su bulvėmis labai skanesnis už salotos lapą, o sofa ir nuotolinio valdymo pultelis yra nepalyginamai smagesni dalykai už bėgtakį ir pasivaikščiojimus mieste.
Panašiai yra ir su energijos vartojimu plačiu mastu. Pasakysite lenkui ar ukrainiečiui, kad anglys yra blogas kuras ir jo reikia atsisakyti – rizikuosite gauti į dūdą. Naftos kompanijoms viešai sklindančios žinios apie klimato kaitą ir tos kaitos priežastis apskritai yra tarsi virš galvos kybantis kalavijas, kuris kelias dešimtis metų buvo slepiamas falsifikuojant mokslinius tyrimus ir sąmoningai klaidinant visuomenę (ir, tenka pripažinti, tą jos daro labai sėkmingai, nes politikai labai vengia trukdyti šiai verslo daliai ir ją gausiai subsidijuoja, bankai vis dar gausiai investuoja į verslus, susijusius su iškastinio kuro gavyba, o ir paprasti žmonės linkę tikėti, kad klimato kaita yra „natūralus nesustabdomas procesas, kurio paveikti negalime“).
Bet kai kurių naftos verslui žalingų žinių nuslėpti ar iškraipyti neįmanoma: atlikta daugybė tyrimų, teigiančių, kad oro tarša, susidaranti dėl iškastinio kuro deginimo (paprastai tariant – ore kybantys suodžiai) yra labai žalingas teršalas, kiekvienais metais sutrumpinantis daugybę gyvenimų. Be to, jau skelbiama, kad Saulės energija tapo pačia pigiausia energija Žemėje, o vėjo jėgainės taip pat užima vis didesnius plotus ir sudaro vis didesnę dalį bendroje energijos gamyboje. Didžiausios anglies kasimo bendrovės bankrutuoja, nes smarkiai mažėja anglies paklausa.
Perėjimas prie atsinaujinančių energijos šaltinių ne tik sumažintų anglies traukimą iš Žemės gelmių ir permetimą į atmosferą, taip storinant šiltnamio dujų sluoksnį, bet ir galėtų sumažinti oro taršą, sumažėtų tokie bjaurūs miestams būdingi reiškiniai, kaip smogas.
Tad perėjimo prie atsinaujinančių energijos šaltinių aktyviau turėtų imtis vyriausybės, nustatančios vis griežtesnius taršos apribojimus, energetikos įmonės, pereidamos nuo kuro deginimo prie energijos ėmimo iš Saulės, vandens bangų ir atmosferos masių judėjimo, bankai, atsisakydami investicijų į Žemei žalingus verslus.
Bet veiksmų galime imtis ir mes, paprasti piliečiai. Tiesa, tikėtis asmeninės iniciatyvos tikriausiai bus sunkiau nei vyriausybinės, verslo ar bankų. Taip pat sunku, kaip medikams būna sunku įtikinti pusamžį vyrą su besivystančia hipertenzija iškeisti cepeliną į bėgtakį. Mat tai yra susiję su savo poreikių mažinimu: persėdimu iš asmeninių automobilių į visuomeninį transportą (ypač jei važinėjate automobiliu vieni), suvartojamos mėsos mažinimu ir panašiai. Visus šiuos būdus, kaip galėtume padėti savo planetai, labai vaizdžiai ir aiškiai nupasakojo tas pats D.Attenborough jau minėtame dokumentiniame filme.
Ir tame pačiame dokumentiniame filme nuskambėjo viena liūdnai optimistiška frazė: kas benutiktų, Žemei viskas bus gerai. Blogai bus žmonijai, o planeta, jei tik mes išnyksime, tikrai išgyvens. Ir netgi jos ekosistemos atsigaus. Puikiausias to pavyzdys – Černobylio zona, kurioje gamta tiesiog klesti, nes žmonės joje beveik jokios veiklos nevykdo.
