Apie technologijų taikymą švietime, svarbiausius iššūkius ir jų sprendimus pasakoja daugiau nei dešimtmetį Lietuvos ir užsienio ugdymo įstaigas konsultuojanti buvusi Europos nuotolinio ir e. mokymosi tinklo (EDEN) prezidentė.
– Mokymasis Lietuvoje persikėlė į virtualią erdvę. Nors šiomis aplinkybėmis jis yra gana skubotas, į ką rekomenduotumėte mokykloms pirmiausia atkreipti dėmesį? Kaip joms padėti?
– Mokytojams ir mokyklų direktoriams teko didžiulis iššūkis. Įsivaizduokite: mokytojas turėjo savo dalyko pratybas, knygas, užduotis vienu formatu, o dabar, persikėlus į skaitmeninę erdvę, jis jo neturi arba jis nesusistemintas, o mokykla nežino kaip padėti.
Nuotolinio mokymosi integracija į organizaciją yra ilgalaikis procesas ir tiesiogiai paveikia ugdymo organizavimo tvarkas, mokytojų skaitmenines kompetencijas, ugdymo turinio pritaikymą skaitmeninėms erdvėms, bendravimo ir bendradarbiavimo perkėlimą į skaitmeninę erdvę, IT infrastruktūrą, pagalbos organizavimą mokytojui ir mokiniui, kokybės užtikrinimą.
Lietuvoje buvo įgyvendinta daugybė projektų, skirtų ugdymo turinio skaitmenizavimui, skaitmeninių ugdymo objektų kūrimui ir skaitmeninių aplinkų parengimui. Didžiausią atsakomybę čia priskirčiau valstybei, kuri turi puikiausias galimybes padėti mokykloms šiuo sudėtingu metu: susisteminti visas investicijas, parengti skaitmeninės aplinkos versiją ir atiduoti ją mokykloms kartu su vientisu valstybiniu skaitmeninio ugdymo turinio paketu. Visas skaitmeninis turinys jau yra sukurtas ir prieinamas emokykla.lt ar „Ugdymo sodas“ portaluose, o ir kur dar kitų ES projektų metu sukurti produktai. Visa tai tereikia susisteminti ir perduoti mokykloms.
Jei mokykla gautų skaitmeninę ugdymo aplinką su turiniu, tai išspręstų daug problemų mokyklų ir savivaldybių vadovams. Turėdamas šią medžiagą mokytojas galėtų redaguoti turinį, planuoti jo panaudojimą, skirti laiką ugdymo organizavimui, mokymosi laiko planavimui, kiekvieno mokinio individualiam pasiekimui. Kitaip tariant, galėtų profesionaliai dirbti savo darbus.
O dabar mokyklos gavo didžiulį iššūkį – neturėdamos nei aplinkos, nei skaitmeninio ugdymo turinio, jos tikrai nebus pajėgios galvoti apie ugdymo paradigmos kaitą. Galbūt tik pasimokiusios, po pirmųjų žingsnių, jos galės pagalvoti, kad kažką galima buvo ir geriau atlikti.
Nemanau, kad tokia pagalba mokykloms, kai yra pristatoma galimybių įvairovė, yra naudinga. Kaip mokykla gali pasirinkti, jei neturi tam kompetencijos? Ar tikrai elgiamasi atsakingai patariant mokyklai rinktis „pabirusias“ ir labai atskiras technologines priemones? Ar galvojame apie 2 savaites ar ilgesnį laiką? O gal mokykla savo laiko ir pastangų investicijas gali naudoti ir kitus mokslo metus?
Manau, kad šiuo metu LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos skleidžiama informacija apie galimybes (beje, kai kurias nemokamai prieinamas tik šiuo metu) tik padidina mokykloms naštą, nes informacija yra išskaidoma, nėra analitinės informacijos, kokiais kriterijais remiantis mokykla gali pasirinkti sprendimą, nėra patariama, kaip galima sumažinti kaštus, kurių reikės mokyklai ar savivaldybei pasirinkus vieną ar kitą sprendimą ir naudojant jį ateityje. Valstybės įmonės turėtų padėti mažinti kaštus mokyklai, savivaldybei, tėvams ir vaikams bei atsakingai teikti informaciją apie tokius sprendimus. Bet čia kitas opus klausimas.
Ministerija tikrai gali pasiūlyti ir skaitmeninę aplinką, ir skaitmeninį turinį mokykloms, netgi žadėjo tai padaryti. Todėl tikiuosi, kad kiekviena mokykla turės savo skaitmeninę aplinką, su savo mokiniais ir mokytojais ir kurioje bus integruota pažymių knygelės. Mes nežinome, ko tikėtis po metų, o tuo labiau po pusmečio, todėl turime mokytis iš šių klaidų. Kokybės klausimas dažnai keliamas tada, kai norima ką nors apriboti – tai nėra gerai. Ar šiandien kokybės klausimas toks pat, kaip prieš epidemiją? Abejoju. Prie šio klausimo reikia grįžti.
– Kokiose šalyse galime rasti sėkmingų pavyzdžių, kuriais galėtume remtis čia, Lietuvoje?
– Dominuojantis šiandien pavyzdys – Danijos mokyklos, kurios technologijas pradėjo integruoti ugdymo procese palaipsniui. Kiekvienas mokytojas moksleiviams turėjo duoti kūrybines užduotis, o moksleiviai mokykloje galėjo dirbti su planšetėmis, nešiojamais ar stacionariais kompiuteriais. Savo atliktas užduotis moksleiviai išsaugojo savo asmeniniame profilyje, kaupė savo darbus, personalizavo juos.
Egzaminų arba tarpinių atsiskaitymų metu, moksleiviams čia leidžiama naudotis praktiškai visais savo pačių sukurtais darbais. Kitaip tariant, egzamino metu vietoje testo ar kitokio žinių patikrinimo moksleiviai gauna kūrybines užduotis. Visi žavimės, kai apie tai kalba danų švietimo ministerijos atstovai Europos Komisijos darbo grupėje. Toks jų sprendimas rodo gerus rezultatus. Tačiau reikia pabrėžti, kad jie atsirado tik po 5-6 metų laiko ir pokyčių investicijų.
Tuo tarpu Lietuvoje, Kroatijoje ir kitose šalyse kompiuteriai naudojami elementariai – pavyzdžiui, testavimui egzaminų metu. Tą galima prilyginti atėjimui į vairavimo teisių egzaminą – moksleivis ateina, užpildo testą ir tiek. Žinoma, taip moksleiviai netobulėja ir jokie jų kūrybiniai ir tarpiniai darbai nėra kaupiami.
Aukštajame moksle yra įvairių modelių. Nuotolinio mokymo srityje lyderiauja atvirieji universitetai (angl. Open University) – jie jau seniai visas studijas organizuoja tik nuotoliniu būdu ir turi įvairias savas aplinkas. Atvirieji universitetai turi daugybę studentų, jie masiški, todėl ten darbas dažnai vyksta asinchroniškai, tai yra – ne bendraujant su dėstytoju realiuoju laiku, tiesioginėse transliacijose, o prisijungiant, kai patogu, žiūrint paskaitų vaizdo įrašus ir pan.
Tikiu, kad ir Lietuvos universitetai po pandemijos laikotarpio, keisis ir drąsiau integruos nuotolinio mokymosi galimybes. Tačiau svarbu pabrėžti, kad atvirojo arba suaugusiųjų mokymo principas yra paremtas atsakomybe ir savarankiškumu. Todėl svarbu, kad ir mokykloje būtų galima kuo anksčiau skatinti nuotolinį mokymąsi, tuomet ir mes su studentais galėtume dirbti kaip su savarankiškais žmonėmis – dirbti ir mokytis nuotoliniu būdu, nes jis tam tikrais atvejais gali būti ir gerokai efektyvesnis.
– Kokios nuotolinio mokymo perspektyvos Lietuvoje?
– Manau, kad nuo pat pirmos ar antros klasės galima ugdyti vaikų planavimo įgūdžius – sudaryti užduočių atlikimo grafiką, kad pats vaikas žinotų, ką ir kada jis turi atlikti, leisti jam kūrybiškai vykdyti užduotis, savarankiškai pasiskirstyti savo laiką. O jau atliktą užduotį galima įkelti į nuotolinio mokymosi aplinką, leisti moksleiviui pristatyti savo darbą, gauti grįžtamąjį ryšį. Norėtųsi, kad mokykloje atsirastų daugiau pagarbos ir kultūros – tuomet vaikai tikrai galėtų jaustis savarankiški, atsakingi už savo veiklą ir nuoširdžiau patys skirtų dėmesį tai veiklai. Žinoma, būtų puiku, jeigu kiekvieno moksleivio kaupiamas kūrybinių užduočių portfelis skaitmeninėje erdvėje vėliau būtų perkeltas į jo(s) visą gyvenimą trunkančio mokymosi skaitmeninę erdvę, kartu su jo(s) profiliu, tiek studijų, tiek darbo skaitmeninės rinkos erdvėse. Tokios erdvės jau egzistuoja, jos asmeniškai žmogui pasiūlo studijų, įsidarbinimo galimybes, jeigu žmogus to nori, ir jeigu mes pajėgiame žmogui tokį portfelį pasiūlyti jau mokykloje.
Lietuva neturi skaitmeninio švietimo strategijos. Tai yra rimta problema, nes tokios strategijos nebuvimas ir sukūrė prielaidas visoms problemoms, kurias matome šiandien.
– Daug metų nuotolinio ugdymo klausimais Jūs konsultuojate universitetus, mokyklas ir kitas įstaigas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriama?
– Pirmiausia – žinoma, dėstytojų ir mokytojų reakcija. Jiems tai atrodo labai sudėtinga, nes iš esmės keičiasi jų darbo pobūdis ir priemonės.
Vienas dažniausių psichologinių iššūkių žmogui yra bendrauti ir bendradarbiauti per atstumą. Prigimtinis poreikis matyti kito asmens reakciją, apsisaugoti nuo neigiamo žvilgsnio ar neverbalinės komunikacijos ženklų – tai didžiulis barjeras ir mokytojui, ir dėstytojui. Todėl pradžioje mes kviečiame dėstytojus ir mokytojus pabandyti naują būdą, o tada apgalvoti, ką jie prarado ir kaip jautėsi.
Net ir didžiausias auditorijas sutraukiantys dėstytojai, nuotolinių studijų aplinkoje jaučiasi keistai, jei studentai ar moksleiviai nenaudoja vaizdo kamerų ir jie nemato jų veidų. Juk keista, ar ne? Kodėl mums taip rūpi aplinkinių pritarimas, bet ne argumentas pateiktas raštu ar garsu?
Taigi svarbiausias iššūkis yra susijęs su santykiu tarp mokytojų ir moksleivių (arba studentų ir dėstytojų) – kaip jie bendraus ir bendradarbiaus, kaip pasieks mokymo turinį, kokias priemones naudos. Todėl, mano nuomone, nuo pat pradžių diegiant nuotolinį ugdymą ypač svarbus yra bendruomenės narių įtraukimas – jie turėtų apsispręsti, kokias technologines priemones ir kūrybines užduotis taikys mokymosi proceso metu.
Antroje vietoje, ko gero, yra asmens tapatybės nustatymas nuotolinių atsiskaitymų metu. Vėlgi, paminėsiu Danijos sprendimus mokyklai, kai egzaminas yra kūrybinė užduotis ir moksleivis gali naudotis visa planšetėje esančia medžiaga egzamino metu, o prireikus, jo(s) paprašoma komentaro žodžiu.
Trečioje vietoje būtų organizacijos sprendimai: kaip ji užtikrina skaitmeninio turinio kokybę (kokios priemonės, kas dalyvauja, kokie kriterijai ir t.t.), ir kaip vyksta mokymosi organizavimas.
– Su kokiais dar – socialiniais, psichologiniais – iššūkiais susiduria ugdymo įstaigos, diegiančio nuotolinio mokymo priemones? Kaip juos bando spręsti?
– Daugeliui tai yra didžiulis pokytis – tai reiškia, kad nebegaliu toliau dirbti taip, kaip iki šiol, ir turiu keisti ne tik savo komunikavimo būdą, bet ir priemones. Čia slypi didžiuliai iššūkiai, susiję su mūsų požiūriu į naują darbo formą, kaip mes priimame naujus darbo ir bendravimo metodus. Paprastai tai bandoma padaryti dviem būdais.
Pirmąjį dažniausiai renkasi technologijų srities universitetai: organizacija pasirenka įrankius, juos standartizuoja ir suburia didelę technologinę komandą, kuri dirba prie studijų turinio standartizavimo. Tuomet dėstytojai yra apmokomi dirbti tomis priemonėmis. Šis būdas leidžia lengviausiai perdavinėti turinį daugelį metų – iš vieno dėstytojo perduodant vis kitam. O priemones, kurias siūlo universitetas, masiškai naudoja visa bendruomenė, studentai ir dėstytojai.
Antrasis būdas – kūrybiškas, paremtas bendruomenės įtraukimu ir suteikiantis daugiau laisvės dėstytojams, tačiau jis reikalauja daugiau laiko. Šį kelią nuėjome ir mes Vytauto Didžiojo universitete, kai prieš 10 metų pradėjome taikyti nuotolinį ugdymą.
Šiuo atveju dėstytojui pasiūloma nuotolinio darbo aplinka, kuri nėra standartizuota, ir į ją yra integruojamos įvairios kūrybinės priemonės – minčių žemėlapiai, sąvokų kategorizacijos įrankiai, socialinio kontakto palaikymo priemonės ir t. t. Tuomet dėstytojai gali pasirinktinai taikyti vienas ar kitas priemones toje aplinkoje. Pavyzdžiui, jie gali įkelti kokį nors elementarų resursą – tarkim, paskaitą, užduotį ar skaidres – ir organizuoti diskusiją apie jį. Toks principas nebus standartinis, jis netaikomas visuose dalykuose, nes kiekvienas dėstytojas gali laisvai pasirinkti tokią aplinką, kokia tinka jam – kiekvienas gali toliau kurti, atrasti naujas priemones, kurios jam pasiteisina ir efektyviau veikia mokymo procese.
Tai yra taip vadinamas technologijų priėmimo modelis (angl. technology acceptance model). Tai ilgesnis kelias, reikalaujantis daugiau kantrybės, bet tokiu būdu technologijos yra priimamos nuoširdžiau ir lengviau.
– Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys nuotolinio darbo ar mokymo efektyvumą?
– Esu visiškai įsitikinusi, kad nuotolinio darbo efektyvumą nulemia visos įmonės ar organizacijos įsitraukimas, visos akademinės bendruomenės dalyvavimas kuriant naujas darbo ar mokymosi formas, nuo pat pradžių. Kartu aptariant ir suderinant visus procesus ir aktualius klausimus, kaip tas nuotolinis darbas ar mokymas bus organizuojamas. Ši taisyklė galioja ir mokykloms – kiekviena mokykla turi nuspręsti, koks yra kokybiškas ugdymas nuotoliniu būdu. Ne kažkokie vienas ar du ekspertai, ne ministerija, o pati mokykla. Kai sprendimai priimami bendrai, tuomet smagiau juos ir įgyvendinti bei susitarti dėl kokybės.
Sėkmės pavyzdžiu galima laikyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) nuotolines studijas – neveltui mūsų patirtimi remiasi ir kitos įstaigos. VDU sėkmę nulėmė būtent akademinės bendruomenės įtraukimas, naujos studijų formos integravimas į visą procesą. Prieš pradedant vykdyti nuotolines studijas, universitete buvo sudaryta darbo grupė, į kurią įtraukti visų fakultetų atstovai, taip pat ir studentai. Jie visi kartu ir suderino pirmąsias nuotolinio mokymo organizavimo tvarkas, kokybės užtikrinimo procedūras ir t. t. Ši darbo grupė veikia iki šiol – šiuo metu joje yra 32 nariai, kurie savanoriškai peržiūri kiekvieną studijų dalyką pritaikyta nuotolinėms studijoms, diskutuoja apie nuotolinio mokymo galimybes ir kokybę.