Žinias nuo melagienų atsijoja universitetas
Kraštovaizdžio dizainerės Vilmos Vebeliūnienės darbo kalendorius užsakymais sukurti naujus projektus jau užpildytas iki vėlyvo rudens, o šiuos projektus realizuoti objektuose – iki kitų metų gegužės pabaigos. Pašnekovės teigimu, augant lietuvių poreikiui gyventi ir dirbti estetiškoje aplinkoje, daugėja ir teritorijų tvarkymo paslaugas teikiančiųjų skaičius. Tačiau paklausa akivaizdžiai tebeviršija pasiūlą. „Augalus mylintis ir juos pažįstantis žmogus širdžiai mielą verslą mūsų sektoriuje gali susikurti gana greitai, t. y. per tiek laiko, kiek užtruks, kol grąžą ims duoti teigiami pirmųjų klientų atsiliepimai. Tačiau tam, kad tai įvyktų, būtinos gilios profesinės žinios“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, naivu manyti, kad vien pažiūrėjus į paveikslėlį žurnale ar internete pavyks jį perkelti į realybę ir nenusivilti, nes iš tiesų tobulame vaizdelyje užkoduota informacijos „nuo žemės iki dangaus“.
„Projektuojant būtina atsižvelgti į daugelį aplinkybių – teritorijoje esančius pastatus, dirvožemio struktūrą, vyraujančių vėjų kryptis, ne esamas, o po dešimtmečio būsimas augalų formas, sodinių ilgaamžiškumą, reiklumą šviesai bei drėgmei, poveikį šalia augančiai augmenijai, žydėjimo laiką, atsparumą ligoms. Vien naršydamas internete ar vartydamas iliustruotus žurnalus viso šito tikrai neišmoksi“, – neabejoja V. Vebeliūnienė, prisipažįstanti neretai sulaukianti klausimo, ar jai, tuo metu jau įkūrusiai verslą ir auginančiai du mažamečius vaikus, buvo tikrai gyvybiškai būtina imtis dar ir kraštovaizdžio dizaino studijų VDU ŽŪA Agronomijos fakultete.
„Atsakau vienareikšmiai: studijuoti būtina, nes šiuo metu viešojoje erdvėje yra tiek daug informacijos, kad jos apdoroti savarankiškai neįmanoma – neaišku, kur dominančio dalyko pradžia, kur pabaiga, kur tiesa, o kur melagiena. Norint visa tai patikrinti mokslinėje literatūroje, tektų sugaišti begalę laiko. O universitete tau pateikiamas struktūrizuotų žinių modulis, kurį vėliau jau gali it bičių korį pildyti savarankiškai įgyjamomis naujomis žiniomis. Be to, visada žinau, kad kilus profesiniam neaiškumui, pagalbos galiu keiptis į VDU ŽŪA ekspertus“, – universitetinio išsilavinimo būtinybę argumentuoja kraštovaizdžio specialistė. Tai, jos įsitikinimu, yra bene svarbiausia verslo sėkmės sąlyga.
Be komandos – ne karys
V. Vebeliūnienė neabejoja, kad kitas ne mažiau svarbus sėkmės dėmuo – patikima komanda. „Saulainės“ stiprybe moteris įvardija tai, kad drauge su ja dirba ir inžinierius sutuoktinis Povilas. Jis atlieka visus techninius skaičiavimus, projektuoja baseinus, šlaitų atramas ir, kaip sako pati Vilma, jos pernelyg aukštai pakilusias fantazijas nuleidžia ant žemės. „Kai nupasakoju mano matomą teritorijos viziją, vyras gali pasakyti, kokios techninės galimybės ją realizuoti ir kokie bus viso to kaštai“, – pasakoja pašnekovė.
Be sutuoktinių įmonėje dirba dar du darbuotojai, atliekantys apželdinimo darbus pradedant dirvožemio paruošimu bei baigiant augalų susodinimu. Kadangi tvarkomi objektai išsibarstę visoje Lietuvoje, su darbuotojais Vilma bendrauja internetu – ji siunčiu užduotis, vyrai – nuotraukas apie įvykdytus darbus.
„Šiais žmonėmis galiu visiškai pasitikėti. Kai baigus įgyvendinti projektą atvykstu į sklypą, viską, ką buvau planavusi, randu padaryta labai kruopščiai centimetro tikslumu. Ir, tai, sakyčiau, yra geriausia mūsų vizitinė kortelė“, – darnų komandinį darbą kaip antrą svarbų dėmenį verslo sėkmei įvardija pašnekovė.
Išdrįsti pasakyti ne
Dar vienas dalykas, kurio būtinybe kraštovaizdžio tvarkymo versle neabejoja V. Vebeliūnienė, – tai tvirtas charakteris. Vilma pasakoja, kad naujai besikreipiančiam klientui pirmiausia siūlo peržiūrėti „Saulainės“ tinklalapį ir pagalvoti, ar jos siūlomas kraštovaizdžio tvarkybos stilius yra priimtinas. O tokiems, kurie pageidauja, kad „nieko nereikėtų daryti“, netgi gali pasiūlyti persikelti į daugiabutį arba teritoriją tiesiog išsiasfaltuoti ir dekoruoti dirbtiniais augalais.
„Kai kam penki augalai sklype jau yra gražu. Man – ne. Todėl svarbu, kad klientas ir specialistas kalbėtųsi ta pačia kalba. Kai žmogus pasako, kad gražu, aiškinamės, kas jam gražu. Man gražu tai, kas natūralu, harmoninga, kai nesistengiama demonstruoti žmogaus viršenybės prieš gamtą, kai į kuriamą aplinką įsileidžiama kuo daugiau gyvybės – paukščių, vabzdžių, kai sukuriama gyvybe pulsuojanti ekosistema, leidžianti dirvožemyje, augaluose ir ore veikti natūraliems procesams“, – savo koncepciją aiškina Vilma, vis dėlto sutinkanti, kad, tarkime, tam tikros „dvarininkiškos“ stilistikos aplinkoje karpyti ir formuoti augalus nėra blogybė. Ir netgi kai norisi laisvo, spalvomis ir formomis putojančio gėlyno, priekyje jo pasodinta karpoma gyvatvorė atliks vazos funkciją ir tokioje kompozicijos derės netgi dilgėlės.
Paklausta, kokių klaidų savarankiškai želdindami aplinką žmonės padaro dažniausiai, pašnekovė pastebi, jog bene daugiausia bėdų kyla dėl negebėjimo atsispirti sodinukų išpardavimų pagundai, kuomet prisiperkama visko, visiškai nederančio tarpusavyje.
„Jei žmogus turi 5 ha teritoriją, ji tokį krūvį iš bėdos dar pakels, bet jei tai 5 arų sklypelis, šeimininkas galiausiai nuleidžia rankas. Atkreipčiau dėmesį, kad kolekcija, „rykštelių“ iškaišiojimas sklypo perimetru ir kompozicija yra skirtingi dalykai. Todėl universitete ir mokoma kurti bei transformuoti erdves. Jei vienu žvilgsniu negali aprėpti viso mažo sklypelio teritorijos, tai jau geras sprendimas. Taip pat puiku, jei iš vieno regos taško nematyti daugiau kaip vieno akcentinio augalo. Todėl profesionalas ir ieško sprendimų, kad krypstant žmogaus žvilgsniui viena erdvė atsidarytų, kita užsidarytų, kad akys natūraliai pastebėtų tai, į ką norima atkreipti dėmesį ir praslystų pro antraeilius dalykus“, – profesijos paslaptimis dalijasi pašnekovė, pastebinti, kad sodelyje kaip ir užėjus į kavinę norėsis rinktis vietą, kur saugu nugarai ir atvira panorama žvilgsniui.
V. Vebeliūnienė pataria lietuviams „neprisirišti“ prie pastaruoju metu nedidelėse individualiose valdose itin išpopuliarėjusių terasų, bet turėti kelias poilsio vietas – skirtingu rakursu matomas sklypelio vaizdas kurs didesnį laisvės pojūtį.
„Kieme vešinčios palmės, alyvmedžiai, pušynas pelkėje – tai tik keli keisti užsakovų pageidavimai, kurių nesiėmiau įgyvendinti. Be abejo, nuvykus į Dubajų galima įsitikinti, kad padaryti galima viską. Bet klausimas, ar verta“, – teigia V. Vebeliūnienė, atkreipianti dėmesį, kad kraštovaizdžio architektūra – ne mūrinis pastatas, o gyvybė, ir sodu kaip vaiku teks rūpintis kasdien – veja turės būti pjaunama 35 kartus per sezoną, kiekvienas augalas pačiupinėtas 5-10 kartų. Tačiau, pašnekovės pastebėjimu, dauguma lietuvių visa tai daro su malonumu. Todėl jauniems žmonėms, šiuo metu besirankantiems karjeros kelią, kraštovaizdžio dizainerės patarimas vienareikšmis: nepabandęs nesužinosi. Ji ragina mylinčius gamtą ir augalus jaunuolius per vasarą pamėginti padirbėti medelyne, aplinkos tvarkymo įmonėje, o rudenį kibti į universitetines studijas, kurios ateityje suteiks išskirtinai plačias savirealizacijos galimybes.
