Aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, iš karto aptvėrė visą teritoriją, užsivilko apsauginius kostiumus ir užsidėjo pirštines bei respiratorius ir pradėjo imti vandens ir rupūžių mėginius. Buvo manoma, jog jas užpuolė bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Buvo baimintasi, jog vienas iš šių trijų gali būti perduotas žmonėms. Tačiau atlikus biologinius tyrimus, paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės – švarios.
Veterinaras, mokslininkas Frankas Mutschmannas buvo vienas iš pagrindinių šios istorijos tyrėjų. Skrosdamas rupūžes jis pastebėjo dėsningumus tarp aukų: jos visos buvo patinai ir turėjo odoje skylutę. Tačiau jį labiausiai nustebino kepenys. Jų nebuvo nė kvapo! Ši kepenų vagystė iškart paaiškino skylutės odoje prasmę.
F.Mutschmannas suprato, jog žudikas suvokė rupūžių pavojingumą ir sugebėjo apeiti rupūžės gynybinę sistemą – odą, kurios gaminami toksinai bufaginas ir bufatalinas yra mirtini daugeliui gyvūnų. Šios medžiagos stipriai paspartina arba stipriai sulėtina širdies ritmą, o tam, kad užpuolikas tikrai galą gautų, kai kurios rupūžės ant savo odos dar gamina ir adrenaliną bei noradrenaliną. Tokio „delikateso“ valgymas prilygtų valgymui nuo giltinės dalgio ašmenų, tačiau užpuolikas suvokė, jog valgydamas visą rupūžę nusinuodys, taigi nusprendė padaryti rupūžės odoje skylutę ir pasiimti maistingiausią dalį – kepenis.
Bet kas gi galėtų vogti rupūžės kepenis? Kam tai yra delikatesas? Kas galėtų būti toks išrankus gurmanas? Jei mąstote apie prancūzus, tai klystate. Jie mėgaujasi tik varlių kojytėmis. O gal kinai, japonai ar taivaniečiai? (Jie irgi jų paskanauja). Tada kodėl nebuvo paimtos visos rupūžės, išmėsinėtos ir išmestos į šiukšliadėžę? Vargu ar tai žmogaus darbas. Greičiau tai buvo gyvūnas, kuris niekieno nekliudomas galėjo puldinėti varles viešai, vidury baltos dienos. Jis taip pat turėjo būti protingas, kad sugalvotų tokį planą – pasidaryti skylutę odoje ir išsiimti tik tai, kas skaniausia.
Imkime visus pasaulyje esančius gyvūnus, kurie pasižymi išskirtinėmis protinėmis savybėmis. Turime dramblius, delfinus, kiaules, voveres, aštuonkojus, skruzdes, bites, šunis (vilkus), banginius, šimpanzes, papūgas ir orangutangus. Visgi visus juos turime atmesti dėl geografinės padėties, mitybos įpročių, valgymo organų anatomijos (su šnipu tokios skylutės neišeitų padaryti) ar dėl paprasčiausio fakto, jog kai kurie jų į mažą „prūdelį“ Hamburge tiesiog netilptų. Tačiau sąrašas jais nesibaigia. Mes taip pat turim meškėnus, žiurkes ir daugybę paukščių. Visgi, pagal sumedžiotų meškėnų statistiką, jų Hamburge yra arba vienetai, arba jų nėra. Be to, jie savo snukiu nesugebėtų padaryti tokios skylutės. Kalbant apie paukščius, dauguma paukščių lesa tik trupinius, riešutus, vabzdžius, kirmėles ar lervas. Taigi atmetimo būdu palikome žiurkes.
Animacinis filmukas apie protingąsias žiurkes (bent vieną iš jų) Pinkį ir Makaulę nebuvo tik fantazijos vaisius. Žiurkės turi išskirtinę atmintį, kuri joms praverčia įsimenant maršrutus kanalizacijos sistemose, laivuose ar jūsų virtuvėje. Jos taip pat turi gerus socialinius įgūdžius. Bendruomenės draugei patekus į pavojų jos kartu sugalvos, kaip padėti gentainei. Naujausi tyrimai rodo, jog žiurkės gali padėti ne tik savo bendruomenės narėms, bet ir atvykėlėms iš kitos kanalizacijos ar kito narvelio – nepažįstamoms žiurkėms.
Jos gali tarpusavyje bendrauti per lytėjimą, kvapą ir net per klausą, naudodamos dažnius, kurių mes net negirdime. Jos gali atpažinti savo vardą ir atsiliepti, kai yra kviečiamos. Tačiau ar jos tikrai gali sugalvoti, kaip apeiti rupūžės gynybinę sistemą ir išlupti kepenis? Teoriškai įmanoma. Tačiau žiurkės yra atsparios šių rupūžių odos nuodams, o ir išrankios jos nėra, taigi jos greičiau suėstų visą rupūžę, nei tik rinktųsi skaniausius kąsnelius.
Liekam be įtariamųjų? Peržvelkim įkalčius dar kartą. Turime rupūžių patinus su atlikta kepenų „likvidacija“ ir maža skylute odoje. Bet ar, pažiūrėjus į skylutės dydį ir formą, neatrodo, jog tai snapo darbas?
Iš tikrųjų visų paukščių neapžvelgėme. Yra ir plėšrių paukščių, tokių kaip sakalas ar erelis, kurie ėda ir stambesnes aukas bei yra protingesni nei vidutiniai paukščiai (dėl to sakalas yra labai lengvai dresuojamas). Jie geba metodiškai mąstyti ir tai galite pamatyti žemiau nurodytame vaizdo įraše, kur erelis išsprendžia dilemą nugalabydamas auką paskandinimo būdu.
Tačiau medžiodami tokie sparnuočiai pirmiau pagriebia auką savo aštriomis kojomis (padarydami daug žalos), o ant rupūžių odos rasta tik maža skylutė ir jokių kitų ryškesnių žymių. Sakalai ir ereliai savo aukas sumedžioja santykinai brutaliai, o mūsų įtariamasis juodą darbą padarė tyliai ir švariai. Ir štai čia F.Mutschmannas prisiminė daug metodiškesnį žudiką.
„Krankliai yra vieni protingiausių paukščių pasaulyje“, – teigia F.Mutschmannas. Norėdami gauti lesalo jie savo atkaklumu gali įveikti įvairiausius mechanizmus. Štai Japonijoje krankliai labai mėgsta riešutus. Tačiau riešutai yra labai kieti ir, kaip kokie užsispyrėliai, atkakliai saugo savo maistingą vidurį. Visgi krankliai yra atkaklesni. Matyt, viskas prasidėjo nuo to, kai jie pastebėjo, jog stambūs riaumojantys padarai, judėdami ilgame, juodame žemės plotelyje sutraiškydavo viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Taigi jie įsigudrino paimti riešutą ir įmesti jį į riaumojančių mašinų teritoriją – kelią. Toks planas, atveriant riešuto gėrybes, numetant jį mašinoms po ratais, buvo išties sėkmingas, tačiau dažnai pasitaikydavo, jog mašinos pervažiuodavo ne tik riešutą. Įvertinę tokią riziką ir aukas, jie pastebėjo, jog yra dryžuotų teritorijų, kur riaumojantys monstrai sustoja. Be to, krankliai išmoko eiti per perėją ir išmoko stebėti šviesoforą. Jie pradėjo eiti į gatvę tik pamatę žalią signalą! (Mokykitės vaikai iš kranklių!). Taigi dabar jie paima riešutą ir jį numeta ant kelio prie perėjos. Mašinai pervažiavus riešutą, jie laukia žalio šviesoforo signalo ir, sulaukę sustojusių mašinų, pasiima uždirbtą lesalą.
Štai šitoks sparnuočių protas ir padarė juos pagrindiniais įtariamaisiais. Nors mokslininkai ir negali atsakyti, kaip krankliai rado kepenų vietą, bet visi turimi duomenys atitinka žudiko profilį. Jie yra vietiniai Hamburge, savo snapu galintys išplėšti reikiamą skylutę odoje, jie gali metodiškai mąstyti ir suplanuoti tokią puotą.
Bet kodėl tos kepenys tokios vertingos? Ir iš kur krankliai gali žinoti, kur yra kepenys, nors tai būna egzamino perlaikymo vertas galvosūkis net ir kai kuriems veterinarijos studentams? Na, į pastarąjį klausimą, specialistai atsakymo nežino. Tačiau kepenys yra vertos sunkaus protinio kranklių darbo, kadangi jos yra ypač maistingos, o ir šiaip rupūžių kūnuose daugiau ko vertingesnio nėra. Be to, reikia nepamiršti, jog sunkiau pasiekiamas vaisius visada yra skanesnis.
Kodėl nukentėjo tik patinai? Turėtume pradėti nuo to, kad Hamburgo puota įvyko rupūžių poravimosi metu. Visi žinome, jog jo metu patinėliai užlipa ant patelių. Tačiau ne tam, kad įvyktų tokia sueitis kaip žinduolių. Ant viršaus patinėliai užlipa tam, kad išspaustų iš patelės kiaušinėlius į vandenį, kur jie išleidžia savo spermatozoidus, taip apvaisindami kiaušinėlius išorėje. Puotą pradėjusiam krankliui yra nesvarbu, iš kurios lyties jis gaus kepenis, taigi jis pasirenką lengviausiai prieinamą auką – patinėlį, esantį ant viršaus. Reikia pridurti, jog dėl biocheminių procesų poravimosi metu patinėliai yra „atbukę“. Jie yra susikoncentravę tik į pagrindinį būsimo tėčio darbą. Jie būna taip susikoncentravę į poravimąsi, kad net nepastebi, kaip kažkas, jau išlupęs jų kepenis, bėga iš įvykio vietos.
Tai ko tos rupūžės pradėjo sproginėti? F.Mutschmannas tai aiškina taip: kai krankliai patinams išima kepenis, patinėliai tik pasibaigus biocheminiams procesams suvokia, jog buvo užpulti. Tada patinėliams įsijungia natūralus gynybinis mechanizmas, jie pradeda pūstis, kad atbaidytų užpuoliką (kuris jau seniai pabėgęs). Bet, kadangi jie neturi šonkaulių, ar (šiuo atveju) kepenų, besipučiantys patinai nejaučia, kad jau yra prisipūtę iki galimybių ribos. Net ir labai išsipūtus jiems atrodo, jog yra nepakankamai dideli, taigi jie toliau pučiasi. Negana to, odoje palikta skylutė suteikia dar daugiau laisvės plaučiams pūstis. Oda pradeda plyšti, skylutė plečiasi, plaučiai dar labiau pučiasi, kol patys pradeda plyšti. Ir visa tai veda į masinius rupūžių sprogimus, kurie po savęs palieka didžiulę netvarką gatvių valytojams.
Ir taip surinkus visus įkalčius, kaip iš dėlionės detalių susideda vienas didelis piešinys. Kranklys ilgą laiką stebi savo aplinką ir mokosi. Ateina rupūžių poravimosi metas, į paviršių išlipa patinai ir pradeda lipti ant patelių. Krankliui yra nesvarbu, kuriai lyčiai priklauso maistingos kepenėlės. Jis pasirenka lengviausią kelią ir prišokuoja prie vieno iš apvaisinančių patinų. Dėl neurocheminių procesų patinas yra visiškai susitelkęs į būsimo tėčio pareigas ir net nepastebi, kaip kranklys jame išlupa dalį odos bei ištraukia jo kepenis. Po patelės apvaisinimo protą atimantys neurocheminiai procesai pasibaigia ir patinas atsigauna. Staiga pajaučia, jog kažkas jam išėmė kepenis, pajunta pavojų ir pradeda pūstis. Nors gąsdinamas plėšrūnas jau būna seniai pabėgęs, rupūžė vis dar jaučia pavojų ir toliau pučiasi. Jam vis atrodo kad jis nepakankamai išsipūtė, taigi plaučiai neatlaiko dar didesnio slėgio ir sprogsta.
Ir nors krankliai susirengė sau puotą, po kurios sekė „fejerverkai“ bei spektaklis su aplinkosaugos ir higienos specialistais, šių gudrasnapių negalima teisti pagal žmonių įstatymus. Nors gamtos įstatymai ir atrodytų žiaurūs, bet būtent jie ir yra evoliucijos kuras. Būtent dėl evoliucijos šie sparnuočiai gali mus stebinti savo intelektu. Būtent dėl evoliucijos ir gamtos įstatymų mes turime tą savo „kopūstą“ ant pečių. Varliagyvių sproginėjimų istorijoje yra buvę, tačiau tai retas reiškinys ir mokslininkai negali paaiškinti, kodėl krankliai taip nuolatos nemedžioja. Jei krankliai pradėtų taip maitintis nuolat, tai pradėtų kenkti žaliųjų šoklių populiacijai ir galbūt netgi lemtų jų išnykimą. Arba ne. Nors patinėliai ir žūtų, kitos kartos ieškotų būdų tam apsisaugoti ir taip jų rūšis sustiprėtų. Abiem atvejais gyvūnams galiotų vienintelis gamtos įstatymas – žūk arba prisitaikyk (ir abiejų atvejų rezultatai stebintų). Taigi bylą „Hamburgo puota“ uždarome nebausdami kranklių, nes jie yra už mūsų, žmonių, jurisdikcijos ribų.
