1969-ųjų liepą pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, kaip du NASA astronautai leidžiasi Mėnulyje ir kaip žengia „mažus žingsnelius žmogui ir milžiniškus šuolius žmonijai“. Bet su jais skrido ir trečias astronautas, kurio istorija – ne mažiau unikali nei legendomis tapusių Neilo Armstrongo ir Buzzo Aldrino.
Nuotraukoje užfiksuota Žemė, kurioje buvo visi 1969 m. liepos 21 d. Žemėje egzistavę žmonės ir dar du nutrūktgalviai nusileidimo aparate „Eagle“.
Jei Mėnulyje N. Armstrongui ir B. Aldrinui būtų kas nors atsitikę ir jie nebūtų galėję grįžti į orbitinį modulį „Columbia“, M. Collinsui būtų tekę grįžti Žemėn vienam...
Nematyti tik Michaelo Collinso – trečiojo misijos „Apollo 11“ nario, kuris liko orbitiniame modulyje „Columbia“ virš Mėnulio. Jis ir buvo tas vienintelis, likęs atskirtas nuo visos žmonijos.
Kai nusileidimo modulis „Eagle“ nuskriejo Mėnulio paviršiaus link, orbitinio modulio pilotas Michaelas Collinsas liko vienui vienas ir orbitomis skraidė aplink Mėnulį. Ir vienas išbuvo apie 21 valandą. Bet tai – dar ne viskas.
Per kiekvieną apsisukimą aplink Mėnulį M. Collinsas 48 min. atsidurdavo visiškoje izoliacijoje, kuriai stojus nelikdavo radijo ryšio nei su Žeme, nei su Mėnulyje dirbančiais kolegomis – radijo ryšį užstodavo Mėnulis. Tomis minutėmis Michaelas būdavo labiausiai izoliuotas žmogus per visą žmonijos istoriją. Jis sėdėdavo tokioje vienutėje, nuo kokios kaliniams net plaukai pasišiauštų. Tiesa, ta vienutė buvo su langu, pro kurį vėrėsi tokie vaizdai, kokius matė vos dešimtis ar kita Žemėje kada nors gyvenusių žmonių.
M. Collinsas tas 48 min. būdavo beveik už 400 tūkst. km nuo Žemės. Ir tas 48 min. jis niekaip negalėdavo sužinoti, kas tuo metu darosi.
„Tiesą pasakius, man labiau rūpėjo ne tai, kad aš čia vienas, o kas atsitiktų, jei aniedu vyrukai dėl kokių nors gedimų įstrigtų Mėnulyje ir nebegalėtų grįžti į orbitinį modulį – štai koks buvo mano didžiausias rūpestis tomis minutėmis“, – yra sakęs trečiasis „Apollo 11“ misijos narys.
Galimybė, kad jis bus vienintelis Žemėn grįšiantis žmogus iš visos trijų asmenų įgulos, buvo labai tikėtina. Jei Mėnulyje N. Armstrongui ir B. Aldrinui būtų kas nors atsitikę ir jie nebūtų galėję grįžti į orbitinį modulį „Columbia“, M. Collinsui būtų tekę grįžti Žemėn vienam...
JAV prezidentas Richardas Niksonas buvo paruošęs Williamo Safire parašytą kalbą ir tokiam atvejui. Kalba prasidėjo tokiais žodžiais: „Likimas lėmė, kad vyrai, kurie taikiai nusileido Mėnulyje, kad jį ištyrinėtų, Mėnulyje liks ir amžinojo poilsio. Tie drąsūs vyrai, Neilas Armstrongas ir Edwinas Aldrinas, jau žino, kad jiems sugrįžti nebėra vilties. Bet jie taip pat žino, kad jų auka žmonijai reiškia viltį.“
Vis dėlto trijulė sėkmingai grįžo ir juodžiausi M. Collinso nuogąstavimai neišsipildė. Pirmasis ir antrasis Mėnulyje išsilaipinę astronautai tapo istorinėmis asmenybėmis ir gyvomis legendomis, o M. Collinsas tapo užmirštuoju astronautu.
Tačiau, kaip M.Collinsas rašė savo biografinėje knygoje, jis puikiai suprato, kad, nors Mėnulio paviršiuje jo pėdsakų taip ir neliko, astronautas buvo labai svarbi ir neatsiejama šios misijos dalis.
