Iki tol esu bandęs virtualiosios realybės pramogas tik su labiau „standartine“ įranga – šalmas ant galvos, o nuo šalmo laidai nutįsę iki kompiuterio, kuris kažkur netoliese stovi ant stalo. Jau tada galvojau, kad ateitis yra kažkur visai šalia, jau už kampo, tik laidai šiek tiek gyvenimą gadina.
Patirtis
Pati pramogavimo virtualiame pasaulyje patirtis nuo įprastinio žaidimo priešais ekraną skiriasi kaip diena nuo nakties. VR sistema įdarbina ne tik standartines regos ir klausos jusles – ji smarkiai apkrauna vestibiuliarinį aparatą. Vos užsidėjus VR akinius pusiausvyros suvokimas šiek tiek susvyruoja: panašu, kad kol matai realų horizontą ir bet kada gali pamatyti savo kojas, savo pozicijos suvokimui aplinkoje be vestibiuliarinio aparato įdarbinama ir rega. Užsidėjus akinius kelioms minutėms kojos pasidaro tarsi guminės – nėra jokio užtikrintumo, ar stovi tiesiai, ar pasilenkęs, ar atsilošęs, ar netyčia neužkliūsi už ko nors ir nenuvirsi. Bet jeigu aplinka paruošta saugiai VR patirčiai, kuo reikia iš anksto pasirūpinti, būsite saugus ir be akių – VR technologijos įspės, kada išeinate iš saugios zonos ribų.
O štai „MSI VR One“ kompiuteris tapo tarsi paskutine trūkstama dėlionės dalimi. Jis užtikrina, kad VR aplinkoje nebūtumėte ribojami laidų ir galėtumėte visiškai susikoncentruoti į tai, ką jums rodo VR įranga. Kitaip tariant, toks kompiuteris suteikia galimybę pasinerti į neegzistuojantį pasaulį, kuriame jūsų nepančiotų su realiu pasauliu jungiantys laidai.
Kompiuterio našumo pakanka iki soties, ergonomika nepriekaištinga, aušinimo elementai įtaisyti taip, kad nugara visiškai nekaitinama. Ir net akumuliatoriaus talpa yra tokia, kad žaidimo trukmę riboja ne elektros energijos trūkumas, o paprasčiausias nuovargis. Pilnai įkrautų akumuliatorių energijos pilnai pakanka apie 1,5-2 val. pramogavimo, kai žmogus, daug daugiau patirties su VR turinčių ekspertų teigimu, diskomfortą net ir be kuprinės pradeda jausti jau maždaug po valandos – visgi prie tikrosios realybės pripratusių juslių perkėlimas į virtualią aplinką turi savo fiziologinę kainą.
Bet jeigu organizmas virtualioje aplinkoje pradėtų jaustis taip pat patogiai, kaip tikroje ir norėtumėte tą ištrūkimo iš tikrojo pasaulio malonumą pailginti – akumuliatorius galima keisti neišjunginėjant kompiuterio: „hot swap“ technologija vieną akumuliatorių leidžia išimti perkeliant visą kompiuterio maitinimą į kitą.
Per maždaug pusvalandį, kurį tyrinėjau virtualios realybės erdves, apie savo ašį apsisukau ne vieną kartą – naudojant įprastinį kompiuterį, prie kurio ant galvos uždėta įranga būtų prijungta laidu, būtų tekę arba kelis kartus stabdyti procesą ir išsinarplioti iš laidų labirinto, arba griūti susipynus kojoms. Su šiuo kompiuteriu apie laidus buvo galima pamiršti. Žinoma, iš tikrųjų tie laidai yra, bet juos galima suvynioti ir už kompiuterio kuprinės suslėpti taip, kad iš šono jų nelabai ir pamatysi.
Ergonomika, išvaizda ir galimybės
Kaip jau minėta, laidai žaidimo metu visiškai nesipainioja – jie patogiai suslepiami į kuprinės rėmą. Pats kompiuteris sveria apie 3,5 kg ir dėl plačių petnešų bei papildomo dviejų taškų susegimo ant krūtinės ir pilvo tas svoris visiškai nesijaučia. Žinoma, už standartinį nešiojamąjį kompiuterį šiek tiek sunkiau, bet jeigu lygintume su specialiai žaidimams skirtais nešiojamaisiais aparatais – masė labai panaši.
Vizualinis kompiuterio dizainas kelia mintis apie „Transformerius“: aštrūs kampai, griežtos, linijos tikrai turi kažkokį žavesį. Tikriausiai su tokia kuprine ant pečių ir pats pasijustumėte deceptikonu. Arba autobotu – priklausomai nuo to, kuri pusė jums atrodo žavingesnė.
Kadangi kompiuteris yra pakankamai galingas, jam reikalingas ir efektyvus aušinimo sprendimas. Šį klausimą MSI išsprendė labai elegantiškai: oras įtraukiamas per angas, esančias į išore nukreiptoje sienelėje, viršutinėje dalyje, o karšto oro išpūtimas vykdomas per greta, briaunose esančias angas į šonus. Tuo tarpu tarp paties kompiuterio vidinės, į nugarą nukreiptos sienelės ir žmogaus nugaros būna nemenkas, apie 7 cm pločio tarpas, kuris sukuriamas specialiu rėmu. O į tą tarpą galima ir VR akinių laido perteklių sukišti.
Kompiuterio šoninių briaunų apatinėse dalyse sustatomi akumuliatoriai – kaip minėta, juos galima po vieną pakeisti neišjungiant viso aparato. Be to, tiesiai tarp akumuliatorių yra nedideli, į akis nekrentantys šviesiniai indikatoriai, rodantys akumuliatorių įkrovimo lygį.
Be rinkinio jungčių, reikalingų VR šalmui – energijos, HDMI ir USB – viršutinėje kompiuterio briaunoje yra dar trys papildomos USB 3.0 jungtys, viena „USB Type C“, jungtis monitoriui ir ausinėms su mikrofonu. Iš esmės tai reiškia, kad kai kompiuteris nėra naudojamas virtualios realybės žaidimams, jį galima naudoti ir kaip įprastinį stalinį kompiuterį su išoriniu monitoriumi, klaviatūra, pele.
Kiek kainuoja?
Jeigu koks dviejų kambarių bute gyvenantis žaidimų mėgėjas pradėtų iš tikrųjų svarstyti, kad galbūt vertėtų parduoti inkstą, pirkti štai tokį kompiuterį ir pasinerti į virtualias fantazijas – įspėju: tikrai neverta. Ne tik dėl to, kad inksto pardavimas drastiškai sumažintų gyvenimo kokybę.
Tiesiog virtualių pramogų kaina vien šio kompiuterio įsigijimu nesibaigia. Kainuos dar ir pats virtualios realybės įrangos rinkinys (galima rinktis pagal asmenines simpatijas – „Oculus“, „Vive“ ar kas nors kitas). Bet net ir čia išlaidos nesibaigia: norint iš tiesų mėgautis virtualiąja realybe iš esmės reikėtų būtent jai paaukoti vieną savo namų kambarį. Žinoma, jeigu namai dideli, o atliekamas kambarys tik ir laukia pritaikymo, tuomet galima „prasisukti“ ganėtinai pigiai – už maždaug 3000 eurų.
Už šią sumą gausite apie 800 eurų kainuojantį virtualios realybės rinkinį .„Oculus Rift“ kainuoja 600 eurų ir papildomai 200 eurų reikės patiesti už rankose laikomus valdiklius; panašią ir galbūt netgi pranašesnę patirtį suteikiantis „HTC Vive“ su šalmu, dviem valdikliais ir dviem žaidėjo padėtį aplinkoje fiksuojančiais jutikliais kainuoja 800 eurų. Visos kainos apytikslės.
Tuo tarpu „MSI VR One“ kainuos dar apie 2200 eurų. Atrodo velniškai brangu. Bet nereikėtų pamiršti kelių dalykų. Pirma – tai yra vienas iš pirmųjų savo klasės gaminių, kurį sunku priskirti ir stacionarių, ir nešiojamųjų kompiuterių klasei (nors kaip stacionarų kompiuterį jį tikrai galima naudoti – tereikia prijungti monitorių, klaviatūrą ir pelę). Antra – jo techninės charakteristikos yra tokios, kad pavydo seilė nutįstų daugelio našiausių šiandienos žaidimų kompiuterių savininkams: Lietuvos rinkoje randami nešiojamieji kompiuteriai su tokiu pačiu procesoriumi („Intel Core i7 7820HK“) kainuoja maždaug pusantro-du kartus daugiau. Vaizdo plokštė kuprinėje taip pat nepadarytų gėdos išrankiausiems žaidėjams – „nVidia GeForce 1060“. O kur dar ir kiti svarbūs komponentai – 265 GB nuolatinės SSD atminties, 16 GB darbinės atminties (DDR4 RAM), iš anksto įdiegta operacinė sistema „Windows 10“. Tad lazda, spaudžianti susimokėti už vardą ir novatoriškumą, panašu, neperlenkta.
Žinoma, dar nereikia pamiršti, kad kainuos ir specialiai virtualios realybės aplinkai paruoštas turinys – nors visuomenę šios technologijos pasiekė dar santykinai neseniai, žaidimų ir „Vive“, ir „Oculus“ platformoms prikurta šimtai, o kainos parduotuvėje „Steam“ svyruoja nuo 0 iki maždaug 40 eurų. Bet pasirinkimas ganėtinai plaus – šaudyklės, nuotykių žaidimai, edukacinės programos. Jau dabar rinktis galima iš šimtų pavadinimų. Tad pramogų – ir visai kitokių, nei žaidimų mėgėjai yra pratę iki šiol – rasite begales.
Kalbant apie laisvą kambarį – bent jau „HTC Vive“ rinkinyje yra du jutikliai, nustatantys žaidėjo poziciją apibrėžtoje žaidimo zonoje (zona apibrėžiama tais pačiais jutikliais ir papildomais veiksmais, kurių atlikimą rekomenduoja VR sistema). Jutiklius, žinoma, galima pasistatyti prieš kiekvieną pasižaidimą, bet erdvės atlaisvinimo ir žaidimo vietos suderinimo procedūra užtruks kokį pusvalandį – tai gadina patirtį. Geriau tuos jutiklius (maždaug 8 x 8 x 5 cm dėžutes su pridedamais tvirtinimo elementais) pritvirtinti prie patalpos sienų ir pamiršti.
Labai norint galima virtualiai realybei skirti ir dalį kambario. bet ne mažiau nei 2 x 1,5 m matmenų stačiakampį plotą. Žaidėjo judėjimas tokiame plote bus ganėtinai apribotas, tad rekomenduojamas žaidimams sunaudoti plotas yra 4 x 3 m.
Išvados
Ne tiek dėl paties kompiuterio kainos, kiek dėl erdvės virtualiam pramogavimui poreikio galima teigti, kad šis gaminys bus labai nišinis – juo susidomės tik didelius, tuščius namų plotus turintys pasiturintys kompiuterinių pramogų entuziastai. Tačiau jeigu visos trys sąlygos – plotas, finansai, pomėgiai – yra patenkinamos, šis kompiuteris suteiks galimybę išbandyti pačias nuostabiausias šiandien įmanomas skaitmenines pramogas.
Kita vertus, galima porą metų palaukti – per tiek laiko galbūt ir pasirodys iš tiesų belaidžiai VR rinkiniai. O dar šiemet turėtų pasirodyti ir „Microsoft“ ir partnerių kuriami papildytosios realybės akiniai, kurie galbūt suteiks netgi įdomesnę žaidimų patirtį nei virtuali realybė.
Dar viena kategorija potencialių tokio kompiuterio naudotojų – verslo įmonės, kurioms virtuali aplinka suteiktų galimybę savo paslaugas klientams teikti patogiau, vaizdžiau ir pigiau – kalba eitų apie architektus, interjero dizainerius, automobilių pardavėjus, kurie savo klientams galėtų parodyti, kaip galėtų atrodyti jų nusižiūrėtas, bet realiai dar neegzistuojantis objektas. Tik šiuo atveju koją gali kišti „neprofesionali“, agresyvoka kompiuterio išvaizda.
