Čia – kol kas iš arčiausiai užfiksuotas Cereros žiburių vaizdas. Vaizdas, pasiutusiai žadinantis vaizduotę ir fundamentalių atradimų troškimą. Ir iš tikrųjų, juk ledo, kriovulkanų apstu kituose Saulės sistemos kūnuose, tačiau nė vienas iš jų neturi štai tokių nepaaiškinamų žiburių.
Ch. Russello teigimu, intriguojančių objektų Cereroje yra ir daugiau, todėl visa tai daro šią nykštukinę planetą unikaliu Saulės sistemos objektu.
Jau buvo rašyta, kad mokslininkai labiausiai linkę palaikyti hipotezes apie ledo arba druskos sąnašų telkinius, kurie atspindi Saulės spindulius, tačiau yra manančių, kad tokį spindesį gali sukelti vandens garai ar net kriovulkanai.
O iš naujausių nuotraukų galima spręsti, kad ryškieji šviesuliai spindi maždaug 90 km skersmens krateryje. Kai žiburiai buvo pastebėti pirmą kartą, atrodė, kad ten švyti dvi viena šalia kitos esančios dėmės. Tačiau dabar aiškiai matyti, kad tai yra gausus smulkesnių šviesos dėmių spiečius aplink švytintį centrinį masyvą.
„Dėl šių šviesos dėmių Cerera tampa unikaliu Saulės sistemos objektu – nieko panašaus dar nesame matę, – pripažįsta misijos „Dawn“ vyriausiasis tyrėjas Chrisas Russellas. – Mokslo tyrėjų grupė vis dar mėgina suprasti, kas yra šių šviesų šaltinis. Aš labiausiai palaikyčiau ledo hipotezę, tačiau kolegos svarsto visas įmanomas alternatyvas. Apie mįslingąjį fenomeną pasakyti daugiau galėsime, kai zondas dar labiau priartės prie Cereros paviršiaus.“
Beje, NASA savo svetainėje kviečia visus susidomėjusius balsuoti, kuri hipotezė labiausiai tikėtina. Pateikiami šeši variantai: vulkanas, geizeris, uolos, ledas, druskos sąnašos ar kas nors kita. Kol kas daugiausiai balsų surinko variantas „Kita“ (40 proc.). Antroje vietoje – variantas „Ledas“ (30 proc.).
Mokslininkus Cereroje itin domina ne tik šviesiosios dėmės, bet ir dar kai kas. Ch. Russello teigimu, intriguojančių objektų Cereroje yra ir daugiau, todėl visa tai daro šią nykštukinę planetą unikaliu Saulės sistemos objektu.
Pavyzdžiui, nors karterių yra ir Cereroje, ir kituose panašaus dydžio Saulės sistemos kūnuose (pvz., Vestoje), panašu, kad Cereros kraštovaizdis byloja apie didesnį aktyvumą. Čia matyti vagos, srautai, nuošliaužos, įgriuvos.
Gegužę zondas „Dawn“ užbaigė pirmąjį Cereros kartografavimo etapą, per kurį aplink nykštukinę planetą apskriejo per 15 parų. Gegužės 9 d. zondas įjungė joninį variklį ir pradėjo mėnesio trukmės „stumtelėjimą“ Cereros paviršiaus link, kur zondas įsikurs antroje orbitoje. Tiksliau, zondas ją pasiekė jau birželio 6 dieną
Tad zondas „Dawn“ šiuo metu jau skrieja antroje Cereros kartografavimo orbitoje ir spirale vis artėja prie paslaptingo pasaulėlio. Tiesa, jau birželis, o aiškumo dėl švytinčių Cereros dėmių taip ir nėra, nors jis buvo žadamas dar balandį.
Lūkesčiai nukeliami rugpjūčio pradžiai, kai zondą nuo nykštukinės planetos paviršiaus skirs vos 1 450 km. Tada Cereros žiburiai bus matomi dar aiškiau.
Ar tada pagaliau sužinosime atsakymą? Galbūt. O gal teks palūkėti ir iki gruodžio, kai zondas nusileis į 260 km orbitinį aukštį ir fotografijos bus 100 kartų kokybiškesnės nei dabar.
