Ir nors ganėtinai religingoje visuomenėje į negyvus kūnus (kažkodėl tik žmogaus, bet jokiu būdu ne kokios nors karvės ar kiaulės) esame pratę žiūrėti pagarbiai bei su liūdesiu, iš tikrųjų po mirties kūnas toli gražu nėra miręs – jis tampa tikrų tikriausia mikroorganizmų karalyste, kurioje prasideda kelias savaites ar net mėnesius trunkanti fiesta, nuolatinis judėjimas ir natūralūs cheminiai bei biologiniai procesai, kurių nei matyti, nei užuosti nebūna smagu. Tačiau žinoti apie tai – verta.
Mokslinės žinios apie žmogaus kūno irimą – ribotos
Daugybė mokslininkų yrantį kūną vertina kaip milžiniškos, didžiule įvairove pasižyminčios ekosistemos, kuri susikuria netrukus po mirties bei klesti viso irimo laikotarpiu, kertinį akmenį.
Kaip bebūtų keista, mūsų mokslinės žinios apie žmogaus irimą yra labai ribotos, tačiau žinių spragas padeda užpildyti vadinamosios „kūnų fermos“, kuriose teismo medicinos ekspertai fiksuoja kūnų irimo procesą įvairiomis sąlygomis, taip sistemindami žinias, galinčias padėti atskleisti įvairius smurtinius nusikaltimus. Pavyzdžiui, dabar teismo medicinos ekspertai gali tiksliau nustatyti mirties laiką, be to, sukurtos priemonės, leidžiančios surasti kūnus, užkastus slaptuose kapuose.
