Keturis mėnesius studentė dirbo laboratorijoje, tiriančioje mikrogravitacijos sukeliamus efektus kaulams ir kamieninėms ląstelėms. Be šio pagrindinio projekto, Justina prisidėjo ir prie kito – 20 dienų augino pelės embrionines kamienines ląsteles, veikdama jas tam tikrais stresiniais faktoriais.
Pastarasis tyrimas susijęs su telomerų ilgio nustatymu ir vadinamuoju didžiuoju dvynių projekto skandalu, kai astronautas Scottas Kelly metus praleido kosmose, o identiškas jo brolis dvynys Markas pasiliko žemėje kaip kontrolinis tyrimo dalyvis. Šiuo tyrimu siekta įvertinti žmogui neįprastos aplinkos poveikį organizmui.
Pagrindinis Justinos projektas, prie kurio dirbo NASA, susijęs su kamieninių ląstelių regeneracija mikrogravitacijos sąlygomis, siekiant išsiaiškinti, kokius genų raiškos pokyčius lemia mechaninė stimuliacija arba, atvirkščiai, jos nebuvimas. „Tai svarbu, nes astronautai ilgą laiką būdami nesvarumo būsenos patiria sveikatos problemų, pavyzdžiui, jų kaulai retėja, nyksta raumenys, suprastėja imuninės ir kardiovaskuliatorinės sistemos veikla. Viena hipotezių, kodėl esant nesvarumui nyksta kaulo audinys, teigia, kad kamieninės ląstelės, atsakingos už audinių būklės palaikymą, negeba atlikti savo funkcijos“, – aiškina VU GMC studentė. Jos mentorius Eduardo Almeida su kolege Elizabeth Blaber atliko tyrimą, kuriuo iš embrioninių kamieninių ląstelių suformavo embrioninius kūnelius – modelinę sistemą, atkartojančią embriono vystymąsi, t. y. ląstelių jame diferenciaciją skirtingomis kryptimis, ir išsiuntė juos penkiolikai dienų į mikrogravitacijos aplinką.
„Atlikus genų raiškos tyrimus paaiškėjo, kad mikrogravitacijos sąlygos sukėlė ląstelių negebėjimą diferencijuoti ir tai, kad jos liko „neapsisprendusios“ būsenos. Tačiau dabar genų raiškos tyrimai labai pažengę, galima atlikti analizę ne populiacijos, o vienos ląstelės lygmeniu. Todėl mano tyrime kamienines ląsteles ir embrioninius kūnelius veikiame mechanine stimuliacija specialiomis tempimo mašinomis, kurias patys surenkame laboratorijoje. Siekiame išsiaiškinti genų raiškos skirtumus šiomis sąlygomis naudojant pavienių ląstelių raiškos sekoskaitą“, – dėsto Justina.
Jai su kamieninėmis ląstelėmis teko dirbti ir anksčiau: kartu su VU GMC profesoriumi Aidu Alaburda tyrė jų elektrofiziologines savybes. NASA labiau orientuojamasi į genetinius tyrimus, kurie merginai taip pat įdomūs.
Nors Justinos tyrimai fundamentiniai, jie galėtų būti pritaikyti gerinant astronautų būklę per ilgus kosminius skrydžius, taip pat regeneracinei medicinai.
Paklausta, su kokiais iššūkiais susiduria stažuotėje, Justina atsako, kad ir NASA pasitaiko įvairių nesusipratimų: tai reagentai laiku neatkeliauja, tai kas nors paslaptingai sugenda, tai iškyla problemų su programine įranga.
„Manau, kad visose laboratorijose pasitaiko panašių dalykų. Didžiausias iššūkis man buvo tada, kai visi laboratorijos tyrėjai išvažiavo į konferenciją Vašingtone, o aš likau viena ne tik su savo, bet ir su kitų eksperimentais“, – prisimena biofizikė.
Kaip atrodo eilinė NASA stažuotojo diena? Justina pasakoja, kad į laboratoriją ateina aštuntą valandą, savaitgaliais – vėliau. Tačiau dienotvarkę koreguoja konkretūs tos dienos planai: vienomis dienomis būna daugiau praktinio darbo su ląstelėmis, mėginių ruošimu, o kitomis dienomis reikia daugiau laiko skirti literatūros skaitymui, pokalbiams su mentoriais.
„Stažuotojams organizuojama nemažai renginių. Dalyvavome ekskursijose po kitus skyrius, kultūriniame vakare, kuriame turėjome pristatyti savo šalį. Ameso mokslinių tyrimų centro darbuotojams veiklos tikrai netrūksta: vyksta įvairūs mokslinių tyrimų pristatymai, filmų peržiūros, susitikimai su žymiais žmonėmis. Pavyzdžiui, turėjau garbės susitikti su astronaute Ellen Ochoa. Laikas čia bėga ir greitai, ir lėtai“, – įspūdžiais dalijasi Justina. Ji lankėsi NASA Armstrongo skrydžių tyrimų centre, NASA reaktyvinių variklių laboratorijoje, su kitais lietuviais stažuotojais San Francisko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje „Genys“ pasakojo apie savo patirtis NASA.
Pašnekovė priduria, kad stažuotojai gyvena uždaroje teritorijoje, kurioje anksčiau buvo karinė bazė. Laboratorijos įkurtos greta, kitoje uždaroje teritorijoje, kuri intensyviai saugoma. Į ją patekti galima tik su specialiais leidimais.
„Netoli bendrabučio stūkso plikas karinis lėktuvų angaras, tolumoje pūpso kalnai. Važiuojant į laboratoriją pasitinka voverės, kartais galima sutikti būrelį kalakutų, kurie čia laisvai gyvena. Mano akimis, darbuotojai mėgsta savo darbą, yra jam atsidavę. NASA puoselėjamos bendruomeniškos vertybės: vyksta ne tik rimti moksliniai renginiai, bet ir šventiniai pasibuvimai“, – apibendrina VU GMC studentė. Ją mokslas visuomet žavėjo ir traukė, tačiau ateities planų kol kas nenorinti atskleisti, nors patikina, kad jos planuose magistrantūros studijos vis dėlto yra.
Nacionalinį atrankos į stažuotes konkursą kasmet organizuoja ir atrinktiems studentams finansavimą skiria Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA). Stažuotės remiamos Švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis. Justina už visokeriopą paramą taip pat dėkoja Vilniaus universitetui ir VU Gyvybės mokslų centrui.
