„Veikale „Kodėl tautos žlunga: valdžios, klestėjimo ir skurdo šaltinis“ (angl. Why Nation Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty, 2012) būsimieji Nobelio laureatai tyrė kolonializmo laikus. Jie pastebėjo skirtumą, kad vienose kolonijose buvo sukurtos įtraukios institucijos, o kitose – ne. Būtent ši takoskyra vėliau nulėmė vėlesnę šalių ekonominio augimo dinamiką“, – aiškina doc. dr. A. Burinskas.
Pasak jo, net ir kolonizavimo metu neturtingos šalys, kuriose buvo įdiegtos įtraukios institucijos, ilgainiui tapo klestinčiomis. Tai yra svarbi priežastis, kodėl buvusios kolonijos, kurios kadaise buvo turtingos, dabar yra skurdžios (pvz., šalys buvusios Actekų imperijos teritorijoje), ir atvirkščiai (pvz., dabartinės JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).
„Ten, kur buvo sukurtos įtraukios institucijos, kartu buvo skatinamas ekonominis aktyvumas, visuomenės įsitraukimas į ekonominius mainus. Taip pat buvo garantuojamos nuosavybės teisės ir jų apsauga, diegiamos teisės viršenybės normos, kuriamos viešosios gėrybės ir paslaugos – daroma ir tai, ko negali užtikrinti rinkos ekonomika. Šalys su tokia institucine sąranga pasižymėjo geresniu ekonominiu vystymusi.
Šalims su institucijų sąranga, orientuota į siauro elito rato interesų gynimą, paaiškėjo, nepavyko sukurti pasiekti stabilaus ekonominio augimo. Vadinasi, daugumos darbas ir kiti resursai išnaudoti tik mažumos interesų tenkinimui, nesukūrė reikiamo ekonomikos skatinimo“, – tvirtina ekonomistas.
Pasak pašnekovo, iš Nobelio premijos laureatų tyrimų aišku, kad ekonominiam augimui taip pat turėjo įtakos ir ligų prevencija. Kur nebuvo su jomis kovojama ir pakankamai investuojama į sveikatos apsaugą, ten ir ekonomikos vystymasis buvo lėtesnis. Taip pat ekonomistai akcentuoja ir inovacijų ir ekonomikos augimo ryšį.
„Svarbu, kad kuriant įtraukias institucijas, buvo užtikrinamos ir nuosavybės teisės, vystomos švietimo įstaigos, skatinamas verslumas. Visa tai prisidėjo prie techninės pažangos ir bendro augimo. Nors tai ir nėra panacėja, bet demokratiniai procesai taip pat buvo susiję su įtraukių institucijų kūrimu“, – sako ekspertas.
Jo manymu, tai yra prasta žinia šiuolaikinei Kinijos ekonomikai: „Istoriniai duomenys rodo, kad demokratinė šalies santvarka garantuoja didesnį stabilumą, tikrumą dėl ateities investicijų, tolygesnį šalies vystymąsi. Nors trumpuoju laikotarpiu ir nedemokratinių šalių ekonomikos gali pasižymėti sparčiu vystymusi, vis dėlto ilguoju laikotarpiu joms sunkiau išlaikyti stabilų augimą. Kalbant apie Kinijos atvejį, ši valstybė gali neišlaikyti tokio augimo tempų net ir investuodama į inovacijas ar naujas technologijas. Ilguoju laikotarpiu gali pasidaryti sunku išlaikyti stabilią santvarką ir visiems, dalyvaujantiems rinkoje, ne tik garantuoti pagarbą jų nuosavybės teisėms, bet ir užtikrinti laisvę kūrybiškiems ir iniciatyviems visuomenės nariams“.
Kaip teigiamą pavyzdį ekspertas pasitelkia Pietų Korėjos atvejį: „Dar visai neseniai autoritarine buvusi valstybė tapo demokratine ir išgyveno pakilimą, susijusį su industrializacija, įtraukių institucijų kūrimu, diegiamomis inovacijomis ir sparčiu ekonominiu augimu“.
Doc. dr. A. Burinskas pabrėžia, kad kuriant sėkmingas valstybes su veiksminga ekonomika, labai svarbu, kokia visuomenės dalis įtraukiama į ekonominius mainus. „Palyginkite ekonomikos augimą XX a. pradžioje, kuomet daugumoje Vakarų šalių dirbo tik vyrai, ir vėlesnius laikus, kai moterų įsitraukimą į darbo rinką suteikė reikšmingą impulsą ekonomikų augimui. Kuo daugiau žmonių dalyvauja ekonominiame valstybės gyvenime, tuo didesnis impulsas valstybės vystymuisi. Žinoma, čia svarbus ir valstybės vaidmuo kuriant efektyvią teisinę sąrangą ekonominei apyvartai užtikrinti. Sėkmingoje sistemoje auga pagaminamos produkcijos apimtys, vartojimas, atsiranda galimybės steigti verslus ir kurti naujas darbo vietas, realizuoti pažangias ir inovatyvias idėjas, didinti produktyvumą ir t. t.“, – vardina doc. dr. A. Burinskas.
Pasak jo, tai svarbu ir gerovės ekonomikai. Svarbu, kaip valstybė sugeba prisidėti kuriant gėrybes ir jas perskirstant, kurdama rinkos ekonomikos taisykles, standartus, užtikrindama socialinį teisingumą. Lietuvoje prie to ženkliai prisidėjo įstojimas į ES, kartu atnešęs ir pažangų reguliavimą.
„Galvojant apie šiandienos Ekonomikos Nobelio laureatų atliktų darbų reikšmę, galima rasti paralelių ir su Lietuvos aktualijomis. Keičiantis valdžiai ir politinei darbotvarkei, verta pagalvoti, kaip patys toliau kursime ar tobulinsime įtraukias institucijas. Tam būtina lyderystė iš politinės valdžios. Svarbu suprasti ir nutarti, kokie strateginiai mūsų valstybiniai tikslai, kaip politikai gali prisidėti prie įtraukesnės institucinės sąrangos kūrimo, skatinančios inovacijas ir naujų investicijų pritraukimą (ypač kai netolimoje ateityje gausime mažiau ES fondų paramos). Tai – dalis daugelio klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti, kad institucijos prisidėtų prie Lietuvos ekonominio augimo skatinimo“, – mano doc. dr. A. Burinskas.
Laureatai gaus po aukso medalį, diplomą ir pasidalins 11 mln. Švedijos kronų (maždaug 0,972 mln. eurų) piniginę premiją.
Pernai Nobelio ekonomikos premija, kuria užbaigiamas apdovanojimų sezonas, buvo paskirta Harvardo universiteto profesorei Claudiai Goldin už darbus, padėjusius suprasti moterų vaidmenį darbo rinkoje.
Nobelio ekonomikos premija formaliai vadinama „Švedijos centrinio banko ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti“. Šis apdovanojimas teikiamas nuo 1969 metų ir yra laikomas viena iš Nobelio premijų.
