„O kaip yra „dabar“ olandiškai?“ – vos susėdus VU Observatorijos kiemelyje, nekreipdamas dėmesio į statomas kameras dr. V.Panovas užduoda klausimą profesoriui.
„Nu“, – iškart atsako prof. A.Holvoetas.
Abu šiuos žmones – prof. A.Holvoetą ir dr. V.Panovą – vienija aistra lingvistikai. A.Holvoetas – poliglotas lingvistikos profesorius, kilęs iš Belgijos. Profesorius jau beveik 20 metų Lietuvoje organizuoja kalbotyros vasaros mokyklą „Academia Grammaticorum Salensis“, kurioje dalyvauja Lietuvos ir užsienio studentai, doktorantai ir mokslininkai iš Europos, Amerikos ir Artimųjų Rytų šalių, paskaitas skaito žymūs lingvistai. Būtent šioje vasaros stovykloje užsimezgė pažintis tarp jo ir dr. V.Panovo, kalbų tipologijos specialisto, taip pat poligloto.
„Sužinojęs apie vasaros stovyklą, ten nuvažiavau. Priėjau prie Akselio ir paklausiau, ar jis sutiktų tapti mano moksliniu vadovu. Jis sutiko ir dvejus metus vykdėme projektą“, – prisimena dr. V.Panovas.
„Man labai didelį įspūdį padarė Vladimiro siekis ieškoti vis naujų kelių, kur būtų galima pasisemti naujų įžvalgų. Ilgai dirbdami mokslininkai neretai stringa vienoje srityje, vienoje vietoje. Įsigilina, bet kartais praranda platesnį žvilgsnį. Vladimiras man yra pavyzdys žmogaus, kuris vis ieško kažko naujo“, – paklaustas apie įkvepiančias savo mokinio savybes, sako prof. A.Holvoetas.
Lingvistika, kitaip kalbotyra – tai mokslas apie natūralią žmonių kalbą. Sudėtinga ir plati pažinimo sritis – tirti kalbą pačiais įvairiausiais aspektais: nuo paprasčiausio kalbos mokymo iki kalbos prigimties ir sąsajų su žmogaus sąmone, t. y. tirti mūsų pačių esmę.
„Gebėjimas kalbėti – tai tam tikros žinios, bet jos yra neįsisąmonintos. Lietuvis kalba lietuviškai negalvodamas. Jeigu jo paklaustume: „Kodėl jūs dabar pavartojote būtojo laiko formą, o ne kitokią?“, greičiausiai išgirstume atsakymą: „Atrodė, kad taip reikia.“ Vadinasi, suprasti, kokios yra tos intuityvios neįsisąmonintos kalbinės žinios, koks jų pobūdis, kokia jų struktūra, yra fundamentiniai lingvistikos klausimai. Pabandyti atsakyti į tuos klausimus galima tik studijuojant kalbas, siekiant ištirti kuo daugiau kalbų, stengiantis įžvelgti, kuo jos skiriasi, kas jose yra universalu arba galėtų būti universalu, ir taip priartėti prie supratimo, kas yra kalba“, – pasakoja prof. A.Holvoetas.
Vis dėlto visuomenėje paplitęs požiūris, kad kalbininkas yra asmuo, kuris paaiškins, kaip reikia taisyklingai rašyti ar kalbėti. Tačiau prof. A.Holvoetas pabrėžia – kalbininkai neužsiima kalbos norminimu, atvirkščiai – lingvistika iš esmės labai skeptiškai žiūri į visus bandymus norminti kalbą.
„Kai buvo įsteigta Lietuvos valstybė, gyventojai, net rašytojai rašydavo savo tarmėmis: vienas – aukštaitiškai, kitas – žemaitiškai, todėl reikėjo sukurti vieną bendrinę kalbą. Vadinasi, kalbos reguliavimas tuomet buvo reikalingas. Dabar lietuvių kalba ir visuomenė, kuri vartoja bendrinę lietuvių kalbą, subrendo. Rašytojai, žurnalistai ir įvairūs kultūros veikėjai vartoja ją labai kūrybiškai. Tiesiog atėjo laikas, kai būtų galima iš esmės leisti lietuvių kalbai vystytis spontaniškai. Ją formuos, kūrybiškai praturtins rašytojai, publicistai ir gyventojai“, – įsitikinęs prof. A.Holvoetas.
Lietuvių kalba pasmerkta likti tik žodynuose, lietuvių kalba skursta ir natūraliai išnyks dėl emigracijos, vaikams nebereikia lietuvių kalbos – tokios ir panašios baimės, pasak dr. V.Panovo, atsiranda kalbą tapatinant su žodžiais. Mokslininkas užtikrina, kad nėra jokios grėsmės lietuvių kalbai, kadangi kalbos ciklas išlieka toks pats: gimsta vaikai, kurių kalba yra gimtoji lietuvių, ir tikriausiai tie vaikai užaugę lietuviškai kalbės su savo vaikais.
Anot jo, grėsmė kalbai iškyla tada, kai jaunoji karta tiesiog pradeda kalbėti kita kalba tarpusavyje ir gimtosios kalbos nebevartoja namuose. Nors Lietuvoje tokios grėsmės nėra, pasaulyje nyksta daugelis mažumų kalbų: „Pavyzdžiui, baskų kalba – jai gresia išnykimas, nes vyresnės kartos gimtakalbių yra gerokai daugiau negu jaunosios kartos. Nors ir yra pastangų, noro ją atgaivinti, tai vis tiek yra problemiška ir tos pastangos nėra labai sėkmingos. Yra ir sėkmingų pavyzdžių, tačiau kalbos gaivinimas yra glaudžiai susijęs ir su politiniais klausimais.“
Naujų kalbėjimo būdų atsiradimas yra vienas stebėtinų migracijos į Europą padarinių. Pavyzdžiui, jei suaugęs žmogus imigruoja į Lietuvą, tikėtina, kad jo lietuvių kalba visada bus netobula. Kita vertus, imigrantų vaikai, augantys tarp lietuviškai kalbančių žmonių, greičiausiai galės puikiai kalbėti lietuviškai. Bet jie taip pat gali pritaikyti ir naujadarų.
Nors žmonių migracija vyksta nuolatos, tendencijos rodo, kad ji bus vis intensyvesnė, o šiandien vis daugiau kalbama apie didesnio masto imigrantų antplūdį tiek į Europą, tiek į Lietuvą, ypač klimato kaitos, Rusijos karo Ukrainoje akistatoje.
„Kalbų kontaktai yra natūrali kalbų būklė, visada taip buvo. Kalbos funkcionavimas tarp vienos valstybės sienų yra dirbtinis dalykas, nes senesniais laikais tos sienos nebuvo tokios griežtos kaip dabar. (…) Visos kalbos yra kažkiek mišrios. Kalbos raidos negalima įsivaizduoti be kalbų kontakto. Tai nėra naujas reiškinys – taip buvo visada“, – sako prof. A.Holvoetas.
Dr. V.Panovo teigimu, ko gero, anksčiau kalbų kontaktų buvo net daugiau negu dabar, kadangi nebuvo kalbos reguliavimo. Pasak mokslininko, kalbos reguliavimas yra palyginti naujas reiškinys – tai modernybės produktas. Įvairių šalių kalbos politikos pagrindinė mintis yra tokia, kad kalbų kontaktų produktas yra blogis, reikia jų atsisakyti, kalba turi būti gryna.
„Ši idėja kilo iš primordialistinio požiūrio į tautą, kad tauta – tai nesikeičiantis vienetas, kuris egzistavo visada ir egzistuos amžinai“, – aiškina dr. V.Panovas. Reaguodamas į karą Ukrainoje, VU Filologijos fakultetas vykdo iniciatyvą, skirtą padėti Ukrainos piliečiams išmokti kuo daugiau jiems reikalingų užsienio kalbų. Studentai ir dėstytojai savanoriškai organizuoja nemokamus anglų ir lietuvių kalbų kursus pradedantiesiems ir neturintiems bazinių kalbos žinių.
Dr. V. Panovas atkreipia dėmesį, kad geriausiai kalbą galima išmokti tada, kai turi galimybę ją vartoti. Nuo karo bėgantiems gyventojams mokytis kalbų reikėtų saugioje psichologinėje aplinkoje, kur asmuo galėtų reikštis, kalbėti ir nebijoti daryti klaidų, kad kiti žmonės jį ar ją palaikytų. Tuomet kalba tobulės savaime.
„Susidomėjau lingvistika po truputį. Dar anksti mokykloje pradėjau domėtis kalbomis, jų mokytis. Mano toks pirmasis tikrasis susidomėjimas buvo „Lego“ instrukcijos, kurios surašytos užsienio kalbomis. Septynerių sėdėjau ir analizavau tas dar nepažįstamų kalbų raides. Galiausiai pradėjau atskirti kalbas. Vėlesnėse klasėse mane paskatino mano lotynų kalbos mokytojas. Lotynų kalba mokykloje yra tam tikras įvadas į lingvistiką“, – savo pirmąjį susidomėjimą lingvistika prisimena dr. V.Panovas.
Mano toks pirmasis tikrasis susidomėjimas buvo „Lego“ instrukcijos, kurios surašytos užsienio kalbomis.
VU mokslininkas pirmiausia baigė ne lingvistikos, o klasikinės filologijos studijas, tačiau tikina visą laiką domėjęsis klasikinėmis kalbomis kaip lingvistas, o ne kaip filologas. Todėl universitete paraleliai lankė visus lingvistikos kursus. Galiausiai 2011 m. pradėjo dirbti Rusijos mokslų akademijos Lingvistikos institute, kur įsitraukė į tipologinius tyrimus. Tipologija yra disciplina, kuri užsiima pasaulio kalbų įvairovės tyrimais.
„Platesnis mūsų, tipologų ir kalbotyrininkų, siekis yra pabandyti sužinoti, iš kur kyla kalbų panašumai“, – sako dr. V. Panovas. Tam esą skirtingų paaiškinimų. Štai, pavyzdžiui, labai paplitęs požiūris, ypač JAV, yra vadinamoji generatyvinė gramatika, kai panašumai tarp kalbų yra aiškinami prigimtiniu žinojimu. Šios tradicijos pradininkas ir žymiausias kūrėjas – Amerikos kalbininkas Avramas Noamas Chomsky.
A.N.Chomsky ir jo sekėjai teigia, kad žmonės gimsta turėdami minimalų kalbos žinojimą. Tai reiškia, kad vėlesniame amžiuje girdint, kaip kalba kiti žmonės artimoje aplinkoje, tas žinojimas yra patikslinamas. Pavyzdžiui, pasak dr. V. Panovo, prigimtinė kategorija yra linksnis, kurį girdėdami aplinkinių kalboje patiksliname – jų skaičių ar tipus.
Pasak lingvisto, kitas požiūris, priešingas generatyvinei gramatikai, yra vadinamas funkcionalistiniu (nors yra daug terminų) ir jo dažniausiai laikosi būtent tipologijos atstovai. Pasak šio požiūrio šalininkų, kalbų panašumai atsiranda iš kalbos vartojimo sąlygų ir komunikacijos funkcijų.
Tačiau klausimas, kodėl kalbos vis tiek yra skirtingos, yra sunkesnis. Pasak VU mokslininko, vienas akivaizdžiausių atsakymų – paprasčiausiai taip susiklostė.
„Kalba keičiasi ir ta sistema, kurią turime dabar, yra tiesiog istorinio atsitiktinumo produktas. Kita vertus, ar tų pokyčių kryptis yra visiškai atsitiktinė? Čia dar viena didelė tema, kuria užsiima tipologija. Atsakymas – panašu, kad ne. Čia kertinė sąvoka yra gramatikalizacija. Kalboje turime leksiką, žodžius ir gramatiką. Gramatiniai elementai atsiranda iš žodžių, leksinių elementų. Pavyzdžiui, visos galūnės, kurias turime, arba prielinksniai“, – aiškina lingvistas.
Būtent gramatika – prof. A.Holvoeto tyrimų sritis. Nors tai, kaip jis pats sako, baisiai skambantis žodis, o gramatiką tyrinėjančius mokslininkus įsivaizduojame kaip žmones, kurie nuolat nurodinėja, gramatika lingvistine prasme neturi nieko bendro su kalbos reguliavimu, su griežtos normos primetimu žmonėms. Pasak prof. A.Holvoeto, gramatikos mums reikia, kad galėtume kalbėti.
„Mokyklinė gramatika labai mažai apie tai gali mums pasakyti. Čia žmonės išmoksta, kad lietuvių kalboje yra liepiamoji nuosaka, ji vartojama formuojant paliepimus. Tačiau, pavyzdžiui, galėtų Vladimiras ką nors kalbėti, aš nesutikčiau su tuo, ką jis pasakė, ir galėčiau pasakyti: „Na, ir sugalvok tu man taip! Tokias nesąmones kalbėti.“
Ar tai yra paliepimas – „sugalvok tu man taip“? Ne. Aš noriu tik pakomentuoti. Galima pasakyti, kad tai yra produktyvi konstrukcija: „sugalvok tu man taip“, „sutapk tu man taip“, „atsitik tu man taip“. Lietuvių kalbos vartotojai turi tam tikrų žinių apie kalbinės formos ir kalbinių reikšmių santykį. Tų dalykų nerasime mokykliniuose vadovėliuose. Nerasime, kaip gali atsitikti, kad liepiamoji nuosaka reiškia kažką kito“, – sako prof. A.Holvoetas.
Kalbinės formos ir kalbinių reikšmių santykis yra labai sudėtingas. Tai kompleksinis reiškinys, kuriame yra labai daug mįslių, o kalbininkai nuolat ginčijasi ir retai būna, kad visi pritartų kokiam vienam sprendimui, sako prof. A.Holvoetas.
„Tai ir yra visas įdomumas, kad galima ginčytis. Į vieną reiškinį pasižiūrėti iš skirtingų pusių. Tai yra kelionė į nežinomą šalį ir negali žinoti, kokios staigmenos mūsų laukia, nėra taisyklių, kurių galėtume laikytis. Mūsų prielaidos bet kuriuo momentu gali pasirodyti nepagrįstos ir reikės viską pakeisti. Ateis kita karta, tie, kurie dabar mokykloje, ir mane sukritikuos: jis visiškai nesuprato, mes dabar rasime geresnį sprendimą. Ir taip turi būti, taip viskas vyksta moksle. Pirma reikia sukurti ir tada galima vėl kažką naujo sukurti. Ateikite, pabendraukite su mumis, pakritikuokite ir sukurkite kažką naujo – tai yra mūsų svajonė“, – kviečia išskirtinis profesorius A.Holvoetas.
