Deniso universiteto (Ohajas, JAV) vulkanologas Erikas Klemetis (Erik Klemetti) savo tinklaraštyje „Eruptions Blog“ paaiškino, kad kai verdanti lava susiliečia su oru, jos paviršiuje susidaro tamsi rauplėta pluta, ant kurios galima atsistoti – tiesa, tik akimirkai, kitai.
Nors akivaizdu, kad lava teka srautu, toks srautas yra gerokai tirštesnis už vandenį, o tai reiškia, kad jo paviršius yra pajėgus atlaikyti nedidelį slėgį. Vyriškis, 40 sekundžių trukmės vaizdo siužete, pristatomas kaip „lavos meno amatininkas“.
Nutrūktgalviui dešine pėda žengiant paskutinį žingsnį, pakilusį padą palydį nedidelis liepsnos liežuvis, o žingsnio vietoje atsiveria iki raudonumo žioruojantis įkaitusios lavos lopinėlis. E. Klemetis mano, kad žygeivio batas nuo lavos karščio tikriausiai gerokai apdegė.
„Žiūrint šį vaizdo siužetą, nesunku pastebėti, kad lavos srautas teka lėtai ir yra pasidengęs tamsia pluta, – tinklaraštyje rašo vulkanologas. – Tai reiškia, kad srauto paviršius gana vėsus. Pluta lavos paviršiuje susidaro greitai – taip būna dėl didžiulio temperatūrų skirtumo: lavos temperatūra siekia apie +1000°C, oro – apie +25°C. Tad lava sukietėja į pusiau minkštą plutą“.
Visgi, priduria mokslininkas, jei pluta būtų nepakankamai tvirta, nutrūktgalviui grėstų savo žygį užbaigti įkritus į lavą. Tokiu atveju žmogaus kūne esantys skysčiai užvirtų, virstų garais ir nelaimėlis „sprogtų iš vidaus“.
„Taip, bėgioti lavos srautais yra įmanoma, jei yra keletas palankių sąlygų, – apibendrina E. Klemetis. – Pirma, reikia pasirinkti tinkamą lavos srautą (vėsų ir lėtą); antra, žingsniuoti reikia spėriai; trečia, reikia sėkmės“.
Siūlome peržiūrėti vaizdo įrašą:
