Prieš apimant panikai ir ieškant mokslinės fantastikos filmo, kuriame buvo prognozuojamas toks įvykis, mokslininkai skuba raminti – tai ne pirmas toks atvejis istorijoje.
„Parodome netikėtus stebėjimus, kurie indikuoja, kad pastarąjį dešimtmetį vidinis branduolys beveik nustojo suktis“, – savo paskelbtame tyrime rašo geofizikai Yi Yangas ir Xiaodongas Songas iš Pekino universiteto Pekine.
Mokslininkai tyrinėjo paslaptingųjų Žemės vidaus organų judėjimą, nagrinėdami duomenis apie seismines bangas, kurie buvo surinkti seisminių bangų prasiveržimų pro vidinį Žemės branduolį metu
Stebėdami šių bangų pokyčius turėjai galėjo suprasti, kas vyksta vidiniuose Žemės sluoksniuose, esančiuose daug giliau, nei gali pasiekti bet kokie gręžiniai ir prietaisai. Jų duomenys išsamiai apibūdina seisminių bangų pokyčius per daugelį dešimtmečių, pradedant Aliaskos įrašais nuo septintojo dešimtmečio pradžios ir baigiant 2021 m. surinktais įrašais.
Duomenys parodė, kad tose branduolio dalyse, kuriose anksčiau buvo aiškių sukimosi požymių, apie 2009 m. staiga atsirado labai nedideli pokyčiai, o tai, pasak jų, rodo, kad vidinio branduolio sukimasis sustojo.
Jie taip pat užfiksavo pastebimus bangų pokyčius, prasidėjusius maždaug nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios, kurie leidžia manyti, kad ši pauzė buvo kas maždaug septynis dešimtmečius vykstančių svyravimų dalis, kai vidinis branduolys pamažu pasisuka atgal į priešingą pusę, rašo „IFL Science“.
Apie tai, kad vidinis Žemės branduolys sukasi virš jo esančios mantijos atžvilgiu, žinome tik kelis trumpus dešimtmečius – 1996 m. tai patvirtino seismologai iš Kolumbijos universiteto. Iki jų darbo mintis, kad vidinis Žemės branduolys sukasi atskirai nuo likusios planetos dalies, buvo neįrodyta teorija, kurią prognozavo Žemės magnetinio lauko modelis.
Nuo to laiko mokslininkai bando išsiaiškinti, kaip greitai ar lėtai sukasi vidinis branduolys, esantis 5100 kilometrų atstumu nuo paviršiaus, rašo „Science Alert“.
Iš pradžių buvo manoma, kad vidinis branduolys apsisuka kas 400 metų. Tačiau netrukus kiti mokslininkai iškėlė teoriją, kad jis sukasi daug lėčiau – iki galo apsisuka per 1000 metų ar daugiau.
Dėl šio sukimosi greičio ir to, ar jis kinta, diskutuojama iki šiol. Tačiau vidinis branduolys toliau linksmai sukasi, nė nenutuokdamas apie viršuje vykstančias audringas diskusijas.
Svarstydamas šią dilemą X.Songas vėl grįžo prie to paties metodo, kurį mokslininkai naudojo darydami išvadą, kad vidinis branduolys sukasi. 1996 m. duetas stebėjo seisminių bangų rodmenis, gautus iš pasikartojančių žemės drebėjimų, kurie 1967-1995 m. kirto vidinį branduolį nuo pietų Atlanto iki Aliaskos.
Jei vidinis branduolys nebūtų judėjęs, smūgio bangos turėjo eiti tuo pačiu keliu. Tačiau duomenysparodė, kad nuo 1960-ųjų iki 1990-ųjų seisminės bangos paspartėjo sekundės dalimi.
Dabar, atlikdamas naująjį tyrimą, mokslininkai dar kartą peržiūrėjo senus duomenis ir palygino juos su naujesniais beveik identiškų seisminių bangų modeliais, kurie leidžia manyti, kad vidinis branduolys sulėtėjo – ir netgi gali būti, kad juda atbuline eiga.
Jie nustatė, kad maždaug nuo 2009 m. seisminių bangų, kurios anksčiau labai skyrėsi laike, keliai, einantys per branduolį ir išeinantys į kitą pusę, mažai keitėsi. Bet koks laiko skirtumas išnyko.
„Šis pasauliniu mastu nuoseklus modelis rodo, kad vidinio branduolio sukimasis neseniai sustojo“, – rašo Jangas ir Songas.
Taip pat atrodo, kad šis neseniai įvykęs vidinio branduolio sustojimas yra susijęs su sukimusi į priešingą pusę.
Remiantis jų skaičiavimais, užtektų nedidelio elektromagnetinių ir gravitacinių jėgų disbalanso, kad vidinio branduolio sukimasis sulėtėtų, o vėliau pasisuktų atgal, kaip pastebėta.
Tai dar ne viskas. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad septynių dešimtmečių apsisukimas sutampa su kitais periodiniais pokyčiais, stebimais Žemės paviršiuje, t. y. dienos ilgio ir magnetinio lauko pokyčiais, kurių periodiškumas siekia nuo šešių iki septynių dešimtmečių. Atrodo, kad dešimtmečius trunkantys klimato stebėjimų dėsningumai, susiję su vidutine pasauline temperatūra ir jūros lygio kilimu, taip pat keistai sutampa.
Kadangi manoma, kad vidinis Žemės branduolys yra dinamiškai susijęs su išoriniais sluoksniais, nes su išoriniu branduoliu susietas elektromagnetiniu ryšiu, o su mantija – gravitacinėmis jėgomis, šis tyrimas taip pat galėtų padėti suprasti, kaip procesai, vykstantys mūsų planetos gelmėse, veikia jos paviršių – ploną plutą, ant kurios mes gyvename.
