Krikščioniškų švenčių kalendoriuje šis magiškas, dar žiloje senovėje pastebėtas, gerbtas ir garbintas gamtos virsmas, per kurį šviesa galiausiai pergali tamsą, įgavo didingojo įvykio laukimo – Advento laikotarpio, pasibaigiančio Kūčiomis, bei Kalėdų – sakralinį pavidalą. Ir baltiškojoje kultūroje archainiai vaizdiniai kone neatskiriamai susipynė su krikščioniškosios tradicijos simboliais...
Archainės kalendorinės šventės – gamtinių-astronominių įvykių projekcija
Tikriausiai neįmanoma tiksliai pasakyti, kada imta sistemingai stebėti dangaus reiškinus, tačiau archeologiniai radiniai byloja, kad jau akmens amžiaus žmonės pastebėjo šviesulių kelio skliautu dėsningumus ir įsitikino, jog pokyčiai gamtoje neatsitiktinai dera su pasikeitimais dangiškosiose pasaulio sferose.
Ilgainiui mūsų protėviai suprato, jog tam tikrų žvaigždynų užtekėjimas, Mėnulio fazių kaita ar Saulės tekos ir laidos momentai yra periodiniai, vadinasi tinkami laikui matuoti. Taigi archainių kalendorinių sistemų pagrindas – fenologinių reiškinių ciklai, sutampantys su dangaus kūnų, pirmiausia, Saulės padėčių virš horizonto ritmiškais atsikartojimais. Perprasti kertiniai gamtinio laiko slinkties dėsningumai dar žiloje senovėje buvo įprasminti rudens bei pavasario lygiadienių, vasaros ir žiemos saulėgrįžų šventėmis.
Vis dėlto privalome pripažinti: sugebėję pastebėti, savitais praktiniais metodais mokėję „sučiupti“ ir išmatuoti, galiausiai gamtinius ritmus išmoningai suprojektavę į kalendorinius ciklus, mūsų protėviai astronominių reiškinių kilmės nesuvokė arba savuoju supratimu prie tikrųjų atsakymų priartėjo tik labai apytiksliai.
Astronominė lygiadienių bei saulėgrįžų reiškinio prigimtis
Šiandien apie pasaulėdarą esame sukaupę tiek patikimų žinių, o dangaus kūnų mechaniką išmanome taip gerai, kad be vargo galime paaiškinti saulėgrįžų bei lygiadienių – bene svarbiausių kalendorinio metų ciklo įvykių, ženklinančių lemtingus gamtos virsmus – prigimtį. Po daugybės kruopščių, tūkstantmečius trukusių tyrinėjimų galiausiai supratome, kad apvali žemė sukasi aplink savo ašį iš vakarų į rytus ir skrieja aplink Saulę elipsine – šiek tiek ištęsto apskritimo formos – orbita. Taip pat išmatavome, jog mūsų planetos sukimosi ašis į orbitos plokštumą yra pasvirusi 23 laipsniais, o pusiaujas su orbitos plokštuma taip pat sudaro 23 laipsnių kampą.
Dėl šios priežasties kinta metų laikai, o šių pokyčių dėsningumus lemia specifinis Žemės ir Saulės tarpusavio padėties kosminėje erdvėje santykis. Kuomet Saulė, keliaudama dangaus skliautu, atsiduria pusiaujo ir savojo metinio kelio, vadinamo ekliptika, susikirtimo taške, visoje planetoje, išskyrus ašigalių sritis, diena tampa lygi nakčiai, ir šis astronominis įvykis, kaip žinia, vadinamas lygiadieniu.
Taip nutinka dukart per metus: kovo 21-ąją (mūsų – šiauriniame – pusrutulyje prasideda astronominis pavasaris, pavasario ekvinokcijos momentas) ir rugsėjo 23 d. (astronominio rudens pradžia, rudens ekvinokcijos momentas). Na, o saulėgrįžos yra taškai, kuriuose Saulė būna labiausiai nutolusi nuo pusiaujo į šiaurę arba pietus. Šiaurės pusrutulyje vasaros saulėgrįžos momentas (vasaros solticija) birželio 22 d. ženklina astronominės vasaros pradžią, o astronominė žiema prasideda sulig žiemos saulėgrįžos momentu gruodžio 21-ąją (žiemos solticija). Šiais metais minėtą dieną, gruodžio 21-ąją, ketvirtadienį, solticija įvyks 18 val. 28 min. Lietuvos laiku (16 val. 28 min. pasauliniu laiku). Tądien Saulė virš horizonto pakyla mažiausiai, tad trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties momentas tiksliai sutampa su žiemos saulėgrįžos momentu.
Kalendorinis žiemos saulėgrįžos meto ir kalėdinių švenčių sutapimas – neatsitiktinis
Lygiadieniai bei saulėgrįžos daugelyje senovės kultūrų buvo svarbiausi kalendoriniai įvykiai, pažymėti savitais šventiniais ritualais ir apeigomis, skirtomis Saulei, šviesai, atgimstančiai ar užmiegančiai gamtai pagarbinti. Paplitus krikščionybei, archainių švenčių tradicijos, senosios pasaulėjautos vaizdiniai persipynė su naujais religiniais įvaizdžiais, ir periodiniai gamtiniai-astronominiai reiškiniai metiniame švenčių cikle įgavo kitą simbolinį pavidalą, reikšmę bei kontekstą.
Iš tiesų dabartiniame kalendoriuje galima rasti ne vieną transformuotą, asimiliuotą, „uždengtą“ archainę šventę: pavyzdžiui, Joninės – šv.Jono Krikštytojo gimimo diena – atitinka vasaros saulėgrįžos šventę, kadais Rasomis ar Kupolėmis vadintą; šv.Velykos kažkada buvo gretinamos su pavasario lygiadienio momentu, o tikslios šventės datos apskaičiavimas pagal Mėnulio fazes byloja lunarinio kalendoriaus palikimą... Kultūros istorijos požiūriu tokie tradicijų „persiklojimai“ yra skirtingų pasaulėvaizdinių elementų sintezės rezultatas – tai natūralus nuolatinis procesas, vykstantis net ir šiais laikais.
Todėl šv.Kalėdų ir prieškalėdinių švenčių kalendorinis atitikimas žiemos saulėgrįžos metui nėra atsitiktinis – ankstyvojoje krikščionybės raidos stadijoje, spėjama, IV a. pabaigoje, sakrali kūdikėlio Jėzaus gimimo misterija buvo sutapatinta su gamtine žiemos saulėgrįžos magija – simbolinė įvykio prasmė didžiulė: šviesa nugali tamsą – į pasaulį tarsi Saulė niūrią naktį nužengia Išganytojas.
Mokslininkai mano, jog senovinė tradicija solticijas – tiek vasaros, tiek žiemos – švęsti praslinkus trims keturioms paroms po faktinio saulėgrįžų momento – birželio 24-ąją ir gruodžio 25-ąją – paaiškinama ribotomis senovės žmonių galimybėmis itin tiksliai išmatuoti gamtinį laiką: neturėdami tikslių matavimo prietaisų, jie dar kelias dienas stebėdavo dangaus kūnų judėjimą, kad įsitikintų, jog lemiamas gamtos virsmas įvyko – dienos ima ilgėti, naktys – trumpėti (žiemos saulėgrįža), arba atvirkščiai (vasaros saulėgrįža). Ir iš tikrųjų – Šv.Kalėdų diena viena minute ilgesnė už šv.Kūčių dieną! Todėl senoliai sakydavo: po Kalėdų kasdien šviesos per gaidžio žingsnį daugiau.
Archainio pasaulėvaizdžio reliktai lietuviškosiose Kūčių ir Kalėdų tradicijose
Senovės lietuviai nuo seno žiemos saulėgrįžą minėdavo Elnio Devyniaragio švente su jai būdingomis apeigomis, ritualais, simboliais. Mūsų protėvių mitologijoje devyniaragis Elnias yra antgamtinė būtybė, totemas, savo raguose nešantis dangaus kūnus. Šis tikėjimas, veikiausiai, mena dar gentinės medžiotojų bendruomenės gyvenimą akmens amžiuje ir yra susijęs su archetipiniais pasakojimais apie pasaulio sukūrimą. Sumišusioje pagoniškų įvaizdžių ir krikščioniškųjų vaizdinių tradicijoje Elnias išbėga per saulėgrįžą, o per Kalėdas sugrįžta raguose nešdamas Saulę – džiaugsmo, naujo gyvenimo simbolį. Elnio Devyniaragio – žiemos solticijos – dieną vykdavo apeigos su ugnimi, simbolizuojančia Saulę. Protėviai užkurdavo ritualinius laužus, dainuodavo Saulę šlovinančias dainas, kalbėdavo ją prišaukainčius ir globojančius užkeikimus.
Manoma, jog po Lietuvos krikšto saulėgrįžos laukimo metas buvo sutapatintas su adventiniu laikotarpiu, užsibaigiančiu tik lietuviškajai tradicijai būdinga Kalėdų išvakares ženklinančia švente – Kūčiomis. Anot Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinio vadovo, etnologo L.Klimkos, senoviniai tautos papročiai organiškai įsiliejo į advento tradiciją. „Kitados žmogus tikėjo, kad piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją, įkalina Saulę, todėl specialiomis maginėmis apeigomis reikia Visatą sukurti iš naujo, kad laikas pradėtų tekėti ir kartu su saulute gamton sugrįžtų gyvastis. Gruodžio šventės neskubios, trunka keletą dienų, nes gaminami ypatingi valgiai, bendraujama su protėvių vėlėmis, burtininkaujama“, – sako L.Klimka.
Kūčių vakarienė – saulėgrįžos švenčių kulminacija. Maisto gamyba Kūčioms – ritualizuota, o kiekvienas valgis turi savąją simbolinę prasmę. Menamas įdomus paprotys prie vaišių stalo kviesti ne tik artimuosius, bet vėją ir šaltį. Gal pavyks susidraugauti, kad žmonėms prasidėjusią žiemą nepakenktų? Po vakarienės stalo nenurinkdavo, mat tikėta, jog tą vakarą ateina pasivaišinti mirusiųjų vėlės – protėvių kulto atgarsis baltiškosios krikščionybės tradicijose. Kūčių naktis, žinoma, ypatinga – laikas tartum sustoja, gamta pasiruošia didžiajam šviesos virsmui, gyvuliai ima kalbėti, šulinyje vanduo vynu pavirsta, ir vaikai prieš miegą nerimastingai pro langelį dairosi – gal mėnesienoje pamatys dangaus skliautais šuoliuojantį elnią su Saule – Šv.Kalėdomis – raguose.
