Šis atradimas atliktas, išanalizavus dviejų ankstyvųjų žinduolių fosilijas, rodančias, kad šie gyvūnai gyveno santykinai ilgai ir jų metabolizmas buvo lėtas – abu šie bruožai būdingi ropliams.
Žinduoliai yra plaukuoti ir pieno liaukas jauniklių maitinimui turintys gyvūnai. Pirmieji žinduoliai išsivystė dinozaurų eroje. Seniausi žinomi žinduolius primenantys gyvūnai, tokie kaip Tikitherium, gyveno prieš maždaug 230 milijonų metų, triaso periode. Vėlesnio, juros periodo viduryje, jau buvo paplitę tikri žinduuoliai.
Tačiau vienas iš svarbiausių dabartinių žinduolių bruožų fosilijose akivaizdžių liudijimų nepalieka, tad nežinome, kada jis išsivystė. Visi žinduoliai yra šiltakraujai, „endotermiški“, tai yra galintys palaikyti savo vidinę temperatūrą pastovią. Tuo metu šaltakraujai gyvūnai, tarkime, driežai, to negali, tad, norėdami pakelti savo vidinę temperatūrą, sušilti, turi laikytis saulėkaitoje, o kad atvėstų – traukiasi į šešėlį.
Ilgaamžiai
Norėdami išsiaiškinti, kada šiltakraujiškumas atsirado, Elis Newham iš Bristolio universiteto JK su kolegomis tyrė du gyvūnus, gyvenusius juros periodo pradžioje, prieš 200 milijonus metų – Morganucodon ir Kuehneotherium. Abu jie priklausė žinduolinių (mammaliaforms) klanui, tai yra jie galėjo nebūti tikri žinduoliai: kai kas juos laiko artimais giminaičiais, turinčias žinduolių bruožų. Morganucodon priminė kirstuką ar pelę, o apie Kuehneotherium težinoma iš dantų ir kaulų fragmentų.
E.Newham su kolegomis tyrė gyvūnų dantų šaknis. Jas, kaip ir mūsų dantis, dengė kieta danga, vadinamasis cementas, kurį iš viršaus dar dengia emalis. Gyvūnui gyvenant, susidaro nauji cemento sluoksniai, tad, suskaičiavus sluoksnius, galima įvertinti jo amžių – panašiai, kaip skaičiuojant medžio rieves.
Remdamiesi 61 pavyzdžiu, tyrėjai įvertino, kad Morganucodon galėjo gyventi 14 metų, o Kuehneotherium – devynis. Mažam žinduoliui toks amžius ilgas: pelės retai išgyvena ilgiau nei trejetą metų. Tačiau smulkiems ropliams, tokiems kaip driežai, tai nėra nieko neįprasto. Tai rodo, kad gyvūnų metabolizmas buvo lėtas. O tai savo ruožtu reiškia, kad jie buvo šaltakraujai, nes tam, kad išlaikytų savo kūno šilumą, dabartinių žinduolių metabolizmas turi būti greitas.
Tyrėjai išstudijavo ir Morganucodon fosilijos šlaunikaulius. Palyginę kaulų ilgį su jų kraujagyslių ertmių spindžiu, jie priėjo prie išvados, kad per gyvūnų šlaunikaulius kraujo pratekėdavo nedaug. Tai dar labiau sustiprino prielaidą apie jų lėtą metabolizmą ir šaltakraujiškumą.
Lėta evoliucija
Šie atradimai dera su kitais protožinduolių tyrimais, sako Rachel Wallace iš Teksaso universiteto (JAV). „Kol vėliau neatsirado kailį turintys žinduoliai, įtikinamų netiesioginių endotermiškumo įrodymų nėra“, – sakė ji. Seniausi kailį turintys žinduoliai yra bebrus primenantys Castorocauda iš juros periodo vidurio, maždaug prieš 164 milijonus metų.
Naujieji atradimai yra stulbinantys, nes kitas aspektais Morganucodon ir Kuehneotherium buvo panašūs į žinduolius, sako Eva Hoffman iš Harvardo universiteto (JAV). Pavyzdžiui, Morganucodon turėjo dideles smegenis ir modernų skeletą. „Tai, kad šie pažangūs žinduoliniai tebegyveno labiau kaip ropliai, o ne kaip žinduoliai, atspindi mozaikišką evoliucijos vyksmą, kuomet kai kurie protėvių bruožai išsaugomi, nors išsivysto ir nauji“, – sako ji.
Protožinduoliai galėjo būti panašūs į dabar gyvenančius primityviausius žinduolius: kloakinius, tokius kaip ančiasnapis, kuris, kitaip nei kiti žinduoliai, tebededa kiaušinius, sako E.Hoffman. „Kloakinių gyvenimo trukmė gan ilga ir jų metabolizmas santykinai lėtas“, – pažymi ji. Taip pat yra požymių, kad jie nėra visiškai šiltakraujai.
„Man atrodo, kad Morganucodon ir Kuehneotherium gyvenimo būdas galėjo priminti dabartinių kloakinių. Pagal tokį scenarijų, „žinduoliška“ fiziologija galėjo išsivystyti anksčiausiai juros periodo viduryje ir naujausias bendras dabar gyvenančių žinduolių protėvis jos neturėjo“, – sako E.Hoffman.
Publikavimui žurnale „Biology“ parengtą mokslinio darbo versiją galite peržvelgti šioje svetainėje.
