Recenzuojamame žurnale „Nature“ šią savaitę publikuoti demografiniai duomenys rodo, kad žmonės vien dėl to, kad yra žmonės, negali viršyti tam tikros viršutinės ilgaamžiškumo ribos. Ilgaamžiškumą galima palyginti su sprinto bėgimu: elitiniai atletai gali 100 metrų bėgimo rekordą pagerinti viena ar keliomis milisekundėmis, tačiau jie šios distancijos niekada nenubėgs per 2 ar 5 ar bent jau 7 sekundes.
Žmonės tiesiog nėra sutverti tokiems greičiams. Ir tą patį galima pasakyti apie ilgaamžiškumą. Daugybė veiksnių, susijusių su mūsų genetika, metabolizmu, dauginimusi ir raida, ir išsivysčiusių per milijonus evoliucijos metų, reiškia, kad tik labai nedidelė žmonių dalis kada nors švęs savo 120 gimtadienį. 1997 metais mirusios Jeanne Calment (ji sulaukė 122 metų) vardas vardas rekordų knygose tikriausiai išliks ne trumpiau, nei sprinterio Usaino Bolto.
Maksimali gyvenimo trukmė – kiek kitoks rodiklis, nei vidutinė gyvenimo trukmė, skaičiuojama įvairių valstybių statistikos departamentų ar panašių organizacijų. Vidutinė gyvenimo trukmė – tai duomuo, parodantis, kiek vidutiniškai nugyvens žmogus. Ir kelis pastaruosius šimtmečius šis rodiklis sparčiai augo. Ne dėl to, kad augo maksimali gyvenimo trukmė, bet dėl to, kad šiais laikais infekcinės ligos nusineša kur kas mažiau naujagimių gyvybių.
Tokie veiksniai, kaip skurdas ir karo veiksmai, vidutinę gyvenimo trukmę taip pat mažina. Ir nors, pavyzdžiui, Prancūzijoje, vidutinė gyvenimo trukmė stabiliai augo nuo 1900 metų, dviejų pasaulinių karų metais ji buvo smarkiai pamažėjusi.
XX a. pradžios Britanijoje daugybė vaikų vis dar mirdavo nuo infekcinių ligų, o vyrų gyvybė užgesdavo netrukus po to, kai jie išeidavo pensijon po fiziškai sunkaus darbo.
Politinis atsakas į šią problemą buvo Nacionalinė sveikatos paslauga, kuri, tam tikra prasme, tapo savo sėkmės auka. Šiais laikais žmonės gyvena kur kas ilgiau nei prieš kelis dešimtmečius, tačiau visi jie neišvengiamai miršta nuo įvairių priežasčių, kurių kontroliavimas paskutiniais gyvenimo metais tampa vis sudėtingesnis ir brangesnis. Kiekvienam medicinos studijas bepradedančiam studentui aiškinama, kad gerontologija – tai toli gražu ne mokslas apie mirtį.
Tad jeigu vidutinė gyvenimo trukmė labiausiai didėja dėl gerėjančios visuomenės sveikatos, mitybos, sanitarinių sąlygų ir vakcinavimo, argi nebūtų sąžininga užduoti klausimą, ar vidutinės gyvenimo trukmės taip pat efektyviai nepailgintų naujesni, veiksmingesni tokių ligų, kaip vėžys, Parkonsono ar Alzheimerio liga, gydymo būdai? Galbūt medicinos pažanga ilgainiui bus tokia, kad 120 gimtadienio vakarėlis bus ganėtinai dažnas įvykis, o retenybe taps tik 150 gimtadieniai?
Demografiniai duomenys rodo, kad tokios viltys yra nepagrįstos. Taip, žmonės vidutiniškai gyvena ilgiau ir gatvėse galima sutikti vis daugiau žilagalvių, tačiau daugiau nei šimtmetį nugyvenančių žmonių kiekio didėjimas sulėtėjo ir galimai sustojo.
Bet jeigu ateityje nutiks kas nors primenančio mokslinės fantastikos filmus, ar žmogus galės išsivaduoti iš maksimalios žmogaus gyvenimo trukmės gniaužtų ir gyventi neribotai ilgai? Tokį klausimą žmonės sau užduoda jau daugelį metų – amžino gyvenimo tema gvildenama nuo senų senovės, nuo Biblijos, Gilgamešo epo ir kitų beveik neatmenamos senovės literatūros kūrinių.
Turbūt labiausiai šiurpinantis mūsų mirtingumo aprašymas sutinkamas VII a. Anglijos žmonių ekleziastinėje istorijoje, kurios autorystė priskiriama vienuoliui Bede. Vienuolis aprašė, kaip genties vadas gyvenimą nusakė tarsi „kelias malonumo akimirkas“, kurias suteikia žmogaus gyvenimas – gyvenimą jis lygino su žvirblio skrydžiu per šiltą ir apšviestą midaus menę, įskridus pro vienas duris ir išskridus pro kitas, atgal į tamsią, vėjų blaškomą ir demonų pilną naktį, apie kurią mes nieko nežinome. Nenuostabu, kad mes, žmonės, norime kuo ilgiau pasišildyti šviesioje menėje.
Žinoma, galbūt ateities technologiniai sprendimai sugebės peržengti žmogaus kūno apribojimus, tačiau reikalingas būtent akivaizdus tų apribojimų peržengimas, o ne maksimalios gyvenimo trukmės ribos pastūmimas toliau – gyvenimo ilginimo pastangos jau dabar teikia vis mažiau naudos mainais už vis didesnes pastangas.
