Amsterdamo mokslininkai ištyrė 22 sveikų anoniminių donorų kraujo mėginius, ieškodami juose įprastų sintetinių polimerų, kurių skersmuo didesnis nei 700 nanometrų, pėdsakų.
Įsitikinus, kad nėra foninio plastiko kiekio, taikant du skirtingus dalelių cheminės sudėties ir masės nustatymo metodus 17-oje mėginių buvo aptikta kelių rūšių plastiko požymių.
Nors tikslūs deriniai skirtinguose mėginiuose skyrėsi, tarp mikroplastikų buvo polietileno tereftalatas (PET), dažniausiai naudojamas drabužių ir gėrimų butelių gamyboje, ir stireno polimerai, dažnai naudojami transporto priemonių dalyse, kilimuose bei maisto produktų pakuotėse.
Vidutiniškai kiekviename mililitre kraujo buvo išmatuota 1,6 mikrogramo plastiko medžiagos, o didžiausia koncentracija siekė kiek daugiau nei 7 mikrogramus.
Ką visa tai reiškia mūsų sveikatai ir gerovei ilguoju laikotarpiu, nėra iki galo aišku, rašo „Science Alert“.
Viena vertus, mes dar daug ko nežinome apie cheminį ir fizikinį mažų plastikinių medžiagų, įsiterpusių tarp mūsų ląstelių, poveikį. Tyrimai su gyvūnais rodo kai kuriuos rimtus, susirūpinimą keliančius padarinius, tačiau jų rezultatus interpretuoti žmonių sveikatos kontekste toli gražu nėra paprasta.
Nepaisant to, problema vis didėja, nes iki 2040 m. į mūsų vandenynus patenkančių plastiko atliekų kiekis turėtų padvigubėti. Kai visi išmesti batai, šakutės, duonos etiketės ir šokolado pakuotės suirs, didesnė mikroplastiko koncentracija per vandenį palaipsniui pateks ir į mūsų kraują.
Gali būti, kad tam tikru metu peržengsime ribą, kai palyginti nekenksmingi stireno ir PET pėdsakai pradės daryti nerimą keliantį poveikį mūsų ląstelių augimui. Ypač vystymosi metu.
Taip pat kyla klausimas, ar plastikas laisvai plūduriuoja kraujo plazmoje, ar jį prarijo baltieji kraujo kūneliai. Kiekvienas scenarijus turėtų įtakos tam, kaip dalelės juda ir kokias organizmo sistemas jos gali paveikti labiausiai.
