Apie duomenų privatumą ir jų rinkimo teisėtumą technologijų festivalyje „Login“ kalbėję teisininkai Mindaugas Civilka ir Karolis Liutkevičius apibrėžė šiandieninę asmens duomenų rinkimo praktiką Lietuvoje.
Lietuvos konstitucija asmens duomenų privatumą saugo labai griežtai – M.Civilkos teigimu, šiuo požiūriu ji yra viena griežčiausių pasaulyje.
Konstitucijos 22 straipsnis nurodo: Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Apibrėžimas aiškus ir griežtas, tačiau realybė – kiek kitokia. Ją šiek tiek keičia sudėtingas santykis su ES teisės aktais ir jų įgyvendinimu Lietuvoje.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas K.Liutkevičius nupasakojo dabartinę elektroninių ryšių metaduomenų rinkimo situaciją: ES direktyva, 2006 priimta reaguojant į teroro išpuolius Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, nurodė prievolę valstybėms pusę metų rinkti visų asmenų elektroninių ryšių metaduomenis – kas skambino, kam skambino, kada skambino, kiek truko skambučiai, kokiose interneto svetainėse, kada ir iš kur lankėsi, kiek jose laiko praleido ir panašiai. Tiesa, saugomuose duomenyse nėra pokalbių turinio, tačiau žinant informaciją apie lankomas svetaines galima susidaryti ganėtinai tikslią nuomonę apie tam tikrą asmenį.
2008 m. Lietuva šios direktyvos reikalavimus įgyvendino – perkėlė juos į Elektroninių ryšių įstatymą. Tačiau 2014 m. ES pareiškė, kad 2006 m. direktyva buvo neteisėta, nes tai yra neproporcinga priemonė: masiškai renkami duomenys žmonių, kurie niekuo nėra įtariami. Tad direktyva atšaukta. Tačiau Lietuvos Elektroninių ryšių įstatymas liko nepakitęs – elektroninių paslaugų teikėjai įpareigoti ir toliau rinkti vartotojų metaduomenis, juos saugoti 6 mėnesius ir pareikalavus teismui pateikti juos atitinkamoms institucijoms. 2016 ES Teisingumo teismas pasisakė dar konkrečiau – niekuo neįtariamų vartotojų masinis metaduomenų rinkimas prieštarauja ES teisei.
„Kokia situacija dabar Lietuvoje – sunku atsakyti. Šis klausimas niekada nebuvo iškeltas. Situacija nėra kritiškai bloga, nes teisėsaugos institucijos, norėdamos gauti kažkokius duomenis, turi gauti teismo leidimą. Kita vertus, elektroninių paslaugų teikėjai visais atvejais gavę teisėsaugos institucijų užklausas, turi pateikti duomenis ir niekas jiems teismo sprendimo neparodo. Taigi, piktnaudžiauti galimybės yra ir esminis klausimas – kiek mes pasitikime savo teisėsaugos institucijomis. Galų gale, jeigu šis klausimas nueitų iki teismo, pakankamai aišku, koks būtų sprendimas. Tad turbūt tai tėra tik laiko klausimas“, – aiškino K.Liutkevičius.
Anot teisininko, kai valstybėje tvyro tokia sisteminė nepagarba asmens privatumui, reikėtų grįžti prie visuomenės pozicijos: mums tai turi rūpėti, turime reikalauti atskaitomybės iš sprendimų priėmėjų. „Kol nėra spaudimo iš viešos erdvės, šis klausimas tyliai sprendžiamas ne mūsų naudai“, – aiškino Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovas.