Tuometiniai mokslininkai pastebėjo, kad maistas dingsta greičiau, nei spėja
užaugti javai, daržovės. Už tai, kad šiandien visi daugiau mažiau esame sotūs, turime būti dėkingi Fritzui Haberiui. Šis Vokietijos žydas buvo gana tragiško likimo mokslininkas – sakoma, jog jis sukūrė tai, kas išgelbėjo ir ... pražudė milijonus žmonių.
Nuo pūvančių žuvų prie amoniako – žemės ūkio revoliucija
Iki F.Haberio ūkininkai žemę tręšdavo tradiciškai mėšlu ar paukščių išmatomis, kompostu. Tiesa, senieji Amerikos gyventojai turėjo savų gudrybių: kukurūzų laukuose jie užkasdavo ir palikdavo žuvis. Kad augalai geriau augtų, senieji pasėliai buvo išdeginami, apariami. Tačiau javams labiausiai reikėjo trijų pagrindinių elementų – azoto, fosforo ir kalio. Nors atmosferoje sklando 78 proc. azoto, o mokslas jau žinojo, jog tai viena iš medžiagų, reikalingų augalams, nebuvo kaip jos iš to oro paimti. Todėl ir paprasti miestiečiai, F. Haberiui paskelbus apie savo atradimą šnabždėjosi, jog šis žmogus moka padaryti „duoną iš oro“.
Iki F.Habrerio buvo mėginta kurti trąšas iš azoto dujų ir azoto rūgšties, tačiau tokia trąšų gamyba buvo neefektyvi. Taigi cheminių trąšų sukūrimas neabejotinai buvo vienas svarbiausių XIX amžiuje ir laikomas žemės ūkio revoliucija.
F.Haberiui šiandien padėkotų mažiausiai 2 pramonės šakų atstovai. 1918-aisiais jis buvo apdovanotas Nobelio premija už Haberio-Boscho proceso išradimą. Šis procesas – tai būdas sintetinti amoniaką iš azoto bei metano dujų. Iš amoniako jau lengviau buvo galima išgauti azoto rūgštį. Pritaikius šį procesą prasidėjo masinė trąšų gamyba, o javų laukai pradėjo duoti ženkliai didesnį derlių.
Šiandien cheminės trąšos dažniausiai naudojamos rapsų, saulėgrąžų, miežių, kukurūzų ir sojų laukams tręšti. Tiesa, šiandien pasaulis atsigręžia atgal į natūralias, ekologiškas trąšas. Tačiau, matyt, šioje srityje reikia dar vieno genialaus išradėjo – kol kas tyrimais įrodyta, jog dirva vis joje auginant kultūros praranda iki 75 proc. įvairių elementų, mineralų. Cheminės trąšos geba greitai atstatyti dirvos derlingumą.
Ačiū, chemike, bet daugiau čia negrįžkite
Bet grįžkime prie F.Haberio. Chemikas per gyvenimą nudirbo ir ne visai gražių darbų – Pirmojo Pasaulinio karo metais jis taip pat sukūrė chloro dujas, vėliau naudotas dujų kamerose. Jo biografijoje rašoma, kad F.Haberis tikėjo, jog tai greičiau užbaigs karą. Vėliau dujų kamerose savo gyvenimą baigė ir kai kurie jo giminaičiai.
Ironiška, ar ne? Be F.Haberio išradimo praktiškai pusė šiuo metu pasaulyje gyvenančių žmonių negalėtų prasimaitinti. Tačiau kartu jo atrastos dujos buvo vienas pirmųjų cheminių ginklų ir, deja, chemikas šiandien dažniau tituluojamas ne „žaliuojančių laukų“, o „cheminio ginklo tėvu“.
Biografijose paminimas ir faktas, jog tą vakarą, kai jis šventė pasiekęs tikslą – sukūręs nuodingas dujas ir buvo paaukštintas iki kapitono, mokslininko žmona nusižudė jų namų viloje.
Tačiau nepaisant visų Nobelio premijų ir atradimų, Fritzas buvo žydų tautybės. Žydas Vokietijoje artėjant 1940-iesiems... Spėkite, ar tuo metu vokiečiams rūpėjo visi jo išradimai, kuriais pasinaudoję jie vėliau numarino šimtus savo priešų? Ačiū, profesoriau, puikiai padirbėjote, viso gero. Vieną 1933-ųjų dieną, F. Haberiui kylant universiteto laiptais kelią jam pastojo karininkas: „Žydai čia neįleidžiami“.
Laimei, mokslininkas mirė nesmurtine mirtimi, pasitraukęs į Didžiąją Britaniją, o vėliau – į Šveicariją. Tačiau toks atsidėkojimas už viso gyvenimo darbą jį sugniuždė.
Nepavykę eksperimentai
Gavęs Nobelio premiją F.Haberis paskutiniaisiais savo gyvenimo metais užsiėmė nesėkmingais eksperimentais: mėgino išgauti auksą iš jūros vandens. Nesavanaudiškais tikslais, visai ne – mokslininkas norėjo, kad vokiečiam greičiau pavyktų išsimokėti didžiules karo reparacijas, tauta lengviau išbristų iš skolų. Įsivaizduojate, jei tai jam būtų pavykę, šiandien galbūt būtume turtingi! Palaukite... bet greičiausiai neturėtume nė vienos likusios jūros. Na, tiek to, gal užteks, kad kol kas visi esame sotūs.
