Stenfordo universiteto (JAV) tyrėjų paskelbta teorija nurodo, kad žmonės pamažu praranda savo protinius ir emocinius sugebėjimus, nes sudėtingas genų tinklas, kuris mus apdovanoja protiniais gebėjimais, yra ypatingai jautrus mutacijoms. Tokios mutacijos modernioje mūsų visuomenėje pasitaiko vis rečiau, nes tam, kad išliktum gyvas, tiek protinių sugebėjimų, kiek reikėdavo anksčiau, nebereikia.
„Mūsų protinių gebėjimų vystymasis ir daugybės proto genų optimizacija, ko gero, atsirado dar iki mūsų protėvių ekspansijos iš Afrikos po visą pasaulį, santykinai neverbalinėse, išsibarsčiusiose žmonių grupelėse“, – tvirtina žurnale „Trends in Genetics“ išspausdinto straipsnio autorius Geraldas Crabtree.
Tokiomis aplinkybėmis protiniai sugebėjimai buvo gyvybiškai svarbūs mėginant susidoroti su nuožmiais natūralios atrankos iššūkiais, kurie tiesiogiai veikė protinį vystymąsi kontroliuojančių genų sandarą. Visa tai evoliucijos eigoje iškėlė žmogaus protą prieš kitas rūšių savybes.
Tačiau, anot teorijos autorių, dabar mes pamažu prarandame evoliucijos eigoje iškovotas pozicijas. Išvystytas žemės ūkis ir urbanizacija susilpnino atrankos procesų įtaką protinius sugebėjimus lemiantiems genams.
Tyrėjų skaičiavimu, protiniai gebėjimai susiję su maždaug 2–5 tūkst. genų. G.Crabtree vertinimu, per 3 tūkst. metų (maždaug 120 generacijų) visų mūsų genomuose sustiprėjo po du ar daugiau protiniams gebėjimams ir emociniam stabilumui žalingų genų. Be to, naujausi neurologijos tyrimai byloja, kad už smegenų funkcionavimą atsakingi genai tapo ypatingai jautrūs mutacijoms.
Anot G.Crabtree, mažesnė natūralios atrankos įtaka ir didelis lengvai paveikiamų genų kiekis žalingai veikia mūsų protinius ir emocinius gebėjimus. Tiesa, nuostoliai kol kas yra gana menki, o, atsižvelgiant į spartų išradimų progresą, ateities technologijos padės rasti šitos problemos sprendimo būdą.
„Manau, ateityje naudodamiesi technologijomis mes žinosime apie kiekvieną iš milijonų mutacijų, kurios veikia mūsų protinius sugebėjimus ir kaip tos mutacijos sąveikauja tarpusavyje, – reziumuoja G.Crabtree. – Gali būti, kad tuomet mes jau mokėsime koreguoti bet kokias mutacijas bet kuriame organizme ir bet kurioje jo vystymosi stadijoje. Ir brutalioji natūrali atranka taps paprasčiausiai nebereikalinga.“