27 tūkst. kilometrų – tiek poryt skirs Žemę ir pusės futbolo aikštės dydžio kosminį luitą „2012 DA14“. Regis, tai yra nepaprastai didelis atstumas. Tačiau kosminiais masteliais tai būtų tas pats, kas kulkai praplėšti rankovę, tačiau nekliudyti rankos odos.
Neatrasti asteroidai
Šį, laimei, pro šalį praskriesiantį asteroidą pernai atrado ispanų dantų chirurgas ir astronomas mėgėjas Jaime Nomenas. Asteroido pavadinime skaičius 2012 reiškia atradimo metus. Atrodytų, kad vienerių metų laikotarpio (nuo atradimo iki susidūrimo) turėtų pakakti, kad būtų imtasi visų būtinų prevencinių priemonių. Deja, ne.
„Pastebėję asteroidą tik likus metams iki susidūrimo, padaryti nebegalėtume nieko, – pripažįsta astronautas E.Lu. – Jokių galimybių į asteroidą paleisti raketą. Jis juk didžiąją dalį laiko būna labai toli nuo Žemės, sukasi aplink Saulę. Vienintelė išeitis, jei susidūrimas būtų neišvengiamas – evakuacija. Menka paguoda, tiesa?“
Bet yra ir gerų naujienų. Jei laiko turėtume užtektinai (pageidautina – keletą dešimtmečių), būtų įmanoma pakeisti į Žemę lekiančio asteroido skriejimo kryptį. Vienas iš būdų – pasiųsti prie asteroido nuotoliniu būdu valdomą kosminį aparatą, kuris galėtų pakeisti asteroido sukimąsi bent keliais milimetrais per sekundę. Ir susidūrimo su Žeme tragedijos būtų galima išvengti.
Egzistuoja maždaug 1 proc. tikimybė, kad į Žemę per artimiausią šimtmetį smogs 140 metrų skersmens asteroidas. Tokią pat tikimybę žūti eismo įvykyje turime kiekvienas iš mūsų.
Jei laiko liktų mažiau, asteroido sukimąsi reikėtų keisti labiau – galbūt net iki keleto metrų per sekundę. „Tokiu būdu užduotis iš lengvos virsta beveik neįvykdoma, jei jos būtų imamasi iki susidūrimo likus tik 10 metų“, – tvirtina E.Lu.
Žemei artimomis orbitomis skriejančių didesnių nei 40 metrų skersmens kosminių kūnų astronomai iki šiol yra suskaičiavę maždaug milijoną. Jie prie Žemės orbitos arba labai priartėja, arba ją kerta.
NASA Žemei artimų kosminių kūnų centro Pasadenoje (Kalifornija, JAV) mokslininkai yra paskaičiavę, kad žmonija yra užfiksavusi apie 94 proc. tikrai didelių, civilizacijos pabaigą atnešti galinčių Žemei pavojingų asteroidų, kurių skersmuo siekia 1–10 km. Tokio kalibro monstras prieš 65 mln. metų išguldė dinozaurus. Be to, minėto centro ekspertai yra paskaičiavę, kad nė vienas iš atrastųjų į Žemę per artimiausius kelis šimtus metų nesmogs.
Tačiau, atkreipia dėmesį E.Lu, dėl biudžeto apribojimų žmonija yra identifikavusi vos 1 proc. potencialiai pavojingų vidutinio dydžio asteroidų, kurių skersmuo ne mažesnis nei 40 metrų. Tokių, kaip „2012 DA14“ ar Tunguskos meteoritas. Taigi 99 proc. jų neidentifikuota – jie nepastebėti klaidžioja po Saulės sistemą.
Misija „Sentinel“
Nors astronomai mėgėjai ir profesionalai yra užregistravę Žemei pavojingus kosminius kūnus ir juos seka, antžeminiai teleskopai nėra tobuli ir turi tam tikrų apribojimų. Pvz., jais naudojamasi tik naktimis, taigi neturime galimybės stebėti asteroidų, kurie yra vidinėje Žemės orbitos pusėje.
Be to, daugelis asteroidų yra labai tamsūs ar net juodi, todėl atspindi mažiau nei 10 proc. regimosios šviesos. Tai irgi apsunkina jų pastebėjimo galimybes. Taip, jie skleidžia infraraudonuosius spindulius, tačiau didžioji dalis tokių spindulių Žemės atmosferos neįveikia ir Žemės paviršiaus (bei antžeminių teleskopų jutiklių) nepasiekia.
E. Lu yra įsteigęs fondą „B612 Foundation“ ir jau surinko kelis milijonus dolerių teleskopui „Sentinel“, kuris skrietų Venerai artima orbita. Šio projekto sąmata – 400 mln. JAV dolerių. Per 6,5 metų truksiančią tarnavimo misiją „Sentinel“ registruotų iš Žemės sunkiai pastebimus asteroidus.
Jei teleskopą pavyktų į kosmosą paleisti 2018 metais, E. Lu žada, kad jis suras apie 500 tūkst. Žemei pavojingų objektų, įskaitant 90 proc. visų Žemei pavojingų objektų, kurių skersmuo didesnis nei 140 metrų, ir apie 50 proc. Tunguskos dydžio (40 metrų skersmens ir stambesnių) objektų.
Tikimybės
E. Lu asteroidų grėsmę prilygina kasdienėms rizikoms. Egzistuoja apie 30 proc. tikimybė, kad mūsų planeta per artimiausią šimtmetį susidurs su Tunguskos meteorito dydžio (40 metrų skersmens) kosminiu luitu. Palyginimui, egzistuoja 23 proc. tikimybė, kad amerikietis mirs nuo vėžio.
Kad į Žemę per artimiausią šimtmetį smogs 140 metrų skersmens asteroidas, egzistuoja maždaug 1 proc. tikimybė. Toks kosminis kūnas sukeltų 100 megatonų trotilo užtaisui prilygstantį sprogimą – dvigubai galingesnį už rusų „Caro bombą“, susprogdintą 1961 m. Palyginimui, kaip tik tokią 1 proc. tikimybę žūti eismo įvykyje turime kiekvienas iš mūsų.
Na ir, žinoma, apie stambiausias „žuvis“. Egzistuoja 0,01 proc. tikimybė, kad per artimiausią šimtmetį į Žemę rėšis 1 km ar didesnio skersmens monstras. Toks Žemėje sukeltų masinį gyvybės išmirimą: jis į orą pakeltų tiek daug dulkių ir pelenų, kad planetą keletą metų temdytų sutemos, o išgyvenusiesiems 3 mėn. maisto atsargos išsektų, savaime suprantama, gerokai anksčiau nei prasisklaidytų dulkių sutemos. Palyginimui, JAV egzistuoja maždaug 0,01 proc. tikimybė žūti aviakatastrofoje.
Teleskopą „Sentinel“ E. Lu prilygina prevencinei priemonei – lygiai tokią pat funkciją atlieka saugos diržai automobilyje. Tad asteroidų problema galėtų būti nesunkiai kontroliuojama. „Bet tik tuo atveju, jei tiksliai žinotume, kur yra asteroidas, – įspėja E. Lu. – Jei nežinosime, kur jie yra, vienintelis įspėjimo signalas beliks žybsnis danguje ir visa naikinantis smūgis.“
