Saulės vėją sudaro dvi komponentės – greitoji ir lėtoji. Greitasis vėjas, judantis 500-1000 km/s greičiu, daugiausiai veržiasi iš „skylių“ Saulės magnetiniame lauke arti žvaigždės ašigalių.
O tankesnio lėtojo vėjo, kurio greitis bent du kartus mažesnis, nei greitojo, šaltinis iki šiol buvo nežinomas. Parker zondo surinkti duomenys parodė, kad lėtasis vėjas taip pat veržiasi iš vainiko skylių, tik mažesnių ir esančių arčiau pusiaujo. Šios skylės yra šaltesni Saulės vainiko regionai, dažnai atsirandantys virš Saulės dėmių. Jau seniau buvo manoma, kad dalis Saulės vėjo gali atsklisti iš jų, bet naujieji duomenys šį ryšį įrodo tvirtai.
Daug labiau netikėtas rezultatas yra kartais pasitaikantys staigūs magnetinio lauko krypties apsivertimai, vėjui judant pro zondą.
Apsivertimai trunka nuo sekundžių iki valandų, vėliau magnetinio lauko kryptis grįžta į pradinę. Apsivertimų metu pastebėtas ir Saulės vėjo pagreitėjimas – tai reiškia, kad magnetinio lauko pokyčiai išlaisvina daug energijos. Toks procesas gali paaiškinti, kaip Saulės vainikas įkaista iki milijono laipsnių temperatūros – daug aukštesnės, nei Saulės paviršiaus.
Taip pat užuominų apie vainiko kaitinimą duoda ir energingų dalelių kelionės trukmė nuo Saulės iki zondo: po Saulės žybsnio energingos dalelės zondą pasiekė vėliau, nei tikėtasi. Tai reiškia, kad magnetinis laukas, iškreipiantis dalelių trajektorijas, arti Saulės yra įvairiai susisukęs ir turi daug daugiau struktūros, nei manyta iki šiol.
Dar vienas įdomus rezultatas – daugybę mikroskopinių dulkių, kurios atsitrenkė į zondą jam esant arčiausiai Saulės. Tai greičiausiai yra asteroidų ir kometų, ištirpusių šalia žvaigždės, liekanos. Gali būti, kad šios dalelės yra stumiamos tolyn nuo Saulės, o gal juda orbitomis, įkalintos magnetinio lauko ir gravitacijos.
Tyrimų rezultatai pristatomi net keturiuose straipsniuose „Nature“.
