Pasak T.Venciaus, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje socialinis mobilumas suprantamas kaip judėjimas tarp socialinių pozicijų daugiamatėje socialinėje erdvėje. Kitaip tariant, socialinį mobilumą veikia daug įvairių veiksnių.
Mokslininkas aiškina, kad socialinis mobilumas yra dviejų rūšių.
„Intergeneracinis mobilumas yra skirtumas tarp kartų – tėvų ir suaugusių vaikų – socialinės ir ekonominės padėties: kai lyginamos asmens dabartinės aplinkybės su tomis, iš kurių jis yra kilęs. Intrageneracinis mobilumas – kai žvelgiama į vieno asmens gyvenimo pasikeitimus nuo pat vaikystės: kokį išsilavinimą jis įgyja, kaip pereina į darbo rinką“, – teigia T.Vencius.
Įtaką daro net namie turimos knygos
Pasak Vilniaus universiteto lektoriaus, asmens socialinio mobilumo galimybėms didelį poveikį daro jo socialinė aplinka, įskaitant šeimą ir kaimynystę. Tėvų gaunamos pajamos, įgyta profesija ir išsilavinimas padeda socioekonominį pagrindą, turintį įtakos tolesnei vaiko gyvenimo eigai.
Itin svarbų vaidmenį vaidina ir mokykla bei švietimas.
„Jei mažoje regiono mokykloje mokosi panašaus socioekonominio statuso vaikai, o jų tėvai susiduria su įvairiu nepritekliumi, sudėtinga kalbėti apie kitokią aplinką. Vaikai, kurie mokėsi mokyklose, kur teikiamas šiek tiek prastesnis išsilavinimas, mažiau neformalaus ugdymosi galimybių, galiausiai patiria dvigubą skriaudą: jie negalėjo gauti kokybiškų paslaugų, tėvai jiems negalėjo padėti. Jei jų rezultatai prastesni, tai reiškia, kad jiems reikės už aukštąjį mokslą mokėti.
Jei tėvai negali padėti, tikėtina, kad asmuo rinksis jam labiau prieinamą mokyklą – profesinę ar kolegiją. Neatmestina ir tikimybė, kad toks asmuo visai netęs mokslo“, – sako T.Vencius.
Prancūzų sociologas Pierre‘as Bourdieu kaip socialinio mobilumo veiksnį išskyrė kultūrinį ir socialinį kapitalą. T.Venciaus teigimu, šis veiksnys, ypač kokybiniuose tyrimuose, labai svarbus, nors jį pamatuoti sudėtinga.
„Įtakos turi net tai, kiek laiko tėvai praleidžia su savo vaikais, kaip bendrauja, ar per pokalbius, neformalią šeimos aplinką yra perduodamos žinios, ar šeimoje turima daug knygų, ar aplinkoje mėgstama skaityti. Jei asmuo turi pažįstamų, studijuojančių universitete, tikėtina, kad tai jį paskatins rinktis aukštąjį mokslą“, – sako mokslininkas.
Sveikata taip pat priskiriama prie socialinio mobilumo veiksnių, nes ją lemia kiti socialiniai veiksniai, įpročiai, gyvenimo būdas, todėl daugeliu atvejų ji negali būti laikoma vien tik fiziologiniu parametru. 2009 m. profesoriaus Davido Cantarero-Prieto atliktas tyrimas parodė: tie asmenys, kurių tėvai teigė, kad jų sveikata yra gera arba labai gera, kur kas dažniau teigė, kad jų sveikata taip pat yra gera.
Remiantis 2018 m. atlikto Europos socialinio tyrimo (EST) duomenimis, ir Lietuvoje vaikų karta sveikatą labai gerai arba gerai vertina dažniau nei jų tėvai, kurie labiau linkę ją apibrėžti kaip patenkinamą arba blogą.
„Jei tėvų sveikatos vertinimas prastesnis, jie galbūt turėjo prastesnes galimybes susikurti kapitalą ir perduoti jį savo vaikams. O socialinės politikos sistema galimybių nepadidino“, – sako T. Vencius.
Išsilavinimo lygis šalyje pakilo
Remiantis EST duomenimis, 1970–1984 m. gimusių vaikų kartoje yra daugiau asmenų, priklausančių aukštesnio profesinio statuso grupėms, nei jų tėvų kartoje.
T.Vencius sako, kad tokie pokyčiai siejami su elementariųjų profesijų atstovų skaičiaus sumažėjimu vaikų kartoje. „Lietuva, kaip ir kitos Vakarų visuomenės, išgyveno modernizacijos procesus, lėmusius pasikeitusį darbo rinkos modelį. Ypač sumažėjo nekvafilikuotų darbų poreikis – visuomenė ir ekonomika krypsta į paslaugų sektorių“, – aiškina mokslininkas.
2018 m. atliktas EST rodo, kad išsilavinimo lygis tarp kartų taip pat yra gerokai padidėjęs. Vaikų kartoje reikšmingai sumažėjo asmenų, turinčių tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, palyginti su tėvų karta, ir padaugėjo asmenų, turinčių aukštąjį bakalauro ir magistro išsilavinimą.
Vis dėlto T.Vencius pastebi, kad nors išsilavinimas išlieka vienu pagrindinių socialinio mobilumo veiksnių, tyrimai rodo, kad jo reikšmė sumažėjo, palyginti su ankstesnėmis kartomis: siekiant aukštesnio profesinio statuso, nebegalima kliautis vien geresniu išsilavinimu.
„Įvyko išsilavinimo, arba aukštojo mokslo, infliacija. Lietuva pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių rodiklį pirmauja ES, tačiau vertindami tai, ką žmonės vėliau dirba, matome, kad jie nebūtinai išnaudoja išsilavinimo potencialą. Be to, žemesnės kvalifikacijos darbuotojams dažnai keliami gana aukšto išsilavinimo reikalavimai.
Jei intergeneracinį mobilumą matuojame pagal profesiją, jis yra ne toks žymus, jei pagal išsilavinimą – išsilavinimo lygis gerokai pakilo“, – teigia Vilniaus universiteto lektorius.
Anot T.Venciaus, naujas jo tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti pagrindinius ilgą laiką nedirbančių ir socialinę paramą gaunančių asmenų socialinio mobilumo tarp kartų trukdžius ir veiksnius, rodo, kad apskritai dabartinės kartos socialinio mobilumo šansai yra didesni, tačiau yra grupių, kuriose tarp kartų pastebima stagnacija.
„Ekonominė situacija Lietuvoje gerėja: auga atlyginimai, daugėja galimybių, bet jų pasiskirstymas yra labai netolygus. Patiriantiems socioekonominius nepriteklius labai sunku iš tos aplinkos išeiti ir pasiekti aukštesnį statusą išsilavinimo ir profesiniu požiūriu. Tai yra didžiausia socialinės politikos problema: galimybių tiems, kurie sunkiai verčiasi ir gyvena, iš tiesų nelabai padaugėjo“, – sako T.Vencius.
Ekonominė situacija Lietuvoje gerėja
Pasak mokslininko, dideliu iššūkiu tokiems asmenims tampa ne tik kai kurių reikalingų paslaugų, pavyzdžiui, psichologų, teisininkų konsultacijų dėl įsiskolinimų, trūkumas, bet ir informacijos apie galimybę tas paslaugas gauti stoka. O kuo individuali problema ilgiau nesprendžiama, tuo didesnė tikimybė, kad ji paveiks ne tik asmens, bet ir visos šeimos gerovę.
Lygios galimybės naudingos ekonomiškai
Pasak T.Venciaus, socialinis mobilumas yra svarbus valstybei: Lietuva turi tarptautinių įsipareigojimų vykdyti lygių galimybių politiką, be to, tyrimai rodo, kad socialinis mobilumas yra naudingas ekonomiškai.
„Yra daug gabių ir talentingų žmonių, kurie galbūt neturėjo galimybės mokytis, galinčių pakeisti statusą. Vadinasi, neišnaudojamas žmogiškųjų išteklių kapitalas. Valstybės ekonomikai labai žalinga, kai ne visi joje dalyvauja tiek, kiek leistų jų pajėgumai. Būtent todėl svarbu nustatyti tuos veiksnius, kurie apriboja asmenų pasiekimus.
Be to, kartų mobilumas gali padidinti socialinį teisingumą – sumažinti ekonominę nelygybę, padėti socialiai teisingiau paskirstyti išteklius. Tačiau šis tikslas lengviau įgyvendinamas visuomenėse, tikinčiose, kad judėjimas ,,socialinėmis kopėčiomis“ įmanomas dėl gebėjimų, talento ir pastangų, o ne dėl socialinių ir ekonominių aplinkybių. Būtent todėl yra šalių, kurios turi parengusios net atskiras socialinio mobilumo didinimo strategijas“, – pasakoja T.Vencius.
Mokslininko teigimu, užtikrinti lygias galimybes mokykloje padeda socialinė parama mokiniams, pavyzdžiui, mokykliniais reikmenimis ir nemokamu maitinimu.
„Tačiau dėl tokios paramos yra prieštaringų vertinimų, nes net ir ji kai kuriais atvejais sukuria tam tikrą nelygybę: remiami mokiniai gali būti stigmatizuojami, galimas tam tikras užsidarymas šeimoje“, – sako lektorius ir priduria, kad ir visa piniginės socialinės paramos sistema neturi būti pasyvi, o susieta su aktyvinimu darbo rinkoje ir dalyvavimu švietimo veikloje.
Pasak jo, ypač svarbu, kad švietimo paslaugos visiems vaikams būtų vienodai prieinamos ir kokybiškos – pradedant ikimokykliniu ugdymu ir baigiant aukštuoju mokslu. Be to, reikia stiprinti profesinio išsilavinimo prestižą.
„Jei profesinis išsilavinimas būtų kokybiškas, stiprių įgūdžių galėtų gauti ir žemesnio profesinio statuso žmonės. Jo svarbą rodo ir tai, kad daugėja žmonių, kurie, įgiję aukštąjį išsilavinimą, stoja į profesines mokyklas“, – priduria mokslininkas.
Socialiniam mobilumui atsilieps ir pandemija
Anot socialinės politikos eksperto, tikėtina, kad pasaulį apėmusi COVID-19 pandemija paveiks tam tikrų grupių socialinio mobilumo galimybes.
„Kai prasidėjo pandemija ir nuotolinis mokymas, mokymasis namuose tapo dideliu iššūkiu žemesnio socioekonominio statuso vaikams. Susidurta su problemomis, kai namuose nėra interneto, kompiuterio ar vienu kompiuteriu turi dalytis visa šeima. Tokių vaikų Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 25 tūkstančius. Tik vėliau buvo organizuotas jų pavėžėjimas į mokyklas, kur jie mokėsi nuotoliniu būdu“, – pasakoja pašnekovas.
Mokslininko teigimu, pandemija turėjo įtakos ir aukštajam mokslui. Dėstydamas jis sako pastebėjęs studentų sumišimą, susijusį su socialinės aplinkos pakeitimu, pavyzdžiui – ar tuo metu, kai paskaitos vyksta nuotoliniu būdu, atvykti gyventi į Vilnių?
„Neatmesčiau galimybės, kad kai žmonės lieka savo socialiniame burbule, socialinio ir ekonominio kapitalo daugėja labai menkai“, – teigia jis.
T.Vencius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nemažai studentų priversti derinti mokslus ir darbą. „Paramos iš šalies gauti nelengva, o derinant mokslus ir darbą susidaro labai didelis krūvis. Be to, pandemijos metu susirasti darbą jaunam žmogui buvo sudėtinga“, – sako mokslininkas.
