Kas iš tiesų yra populizmas, kokie yra jo bruožai ir ar skiriasi populizmas Lietuvoje, Lenkijoje, JAV ir kitose valstybėse, pasakoja Lisabonos universiteto profesorė Susana Salgado, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Politikos mokslų ir žurnalistikos fakulteto profesorė Agnieszka Stepinska ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto socialinis partneris, Tarptautinės komunikacijos magistrantūros studijų programos komiteto pirmininkas profesorius Gintaras Aleknonis.
Populistinę retoriką visi politikai naudoja per rinkimus
Populizmo sąvoka girdima dažnai, tačiau jos supratimas tiek plačiojoje visuomenėje, tiek viešojoje erdvėje, medijose ir net mokslo bendruomenėje kelia diskusijas.
Tradiciškai populizmą galime suskirstyti į keturias pagrindines kategorijas: populizmas kaip politinės komunikacijos stilius, populizmas kaip ideologija, populizmas kaip konkreti politinė partija ir populizmas kaip strategija. Žiniasklaidos priemonės sudaro terpę įvairioms idėjoms sklisti, politikai populistai naudojasi šia priemone ir pristato savo idėjas siekdami padidinti juos palaikančią auditoriją. Viešojoje erdvėje girdėdami politikų prisistatymus, siūlančius supaprastintus sudėtingų situacijų ar problemų sprendimus, klijuojame etiketę, kad tai – populistai.
Populizmas kaip komunikacijos raiškos priemonė vis dažniau naudojamas vadinamųjų politikų populistų, kurie savo skambią retoriką nukreipia į oponentus. Pasak Lisabonos universiteto profesorės S. Salgado, populistinė retorika – dažnas reiškinys politiniame gyvenime. „Galime daryti prielaidą, kad tokią retoriką naudoja visi politiniai veikėjai rinkiminių kampanijų metu, kai vyksta varžybos dėl rinkėjų balsų“, – teigia profesorė. Jai antrina ir Vilniaus universiteto profesorius G.Aleknonis:
„Probleminis dalykas yra tas, kad populizmas kaip ideologija kritikuoja, bet toli gražu nepateikia atsakymų ir pasiūlymų, kaip problemas spręsti. Jeigu mes kalbame apie populizmą kaip apie komunikacijos strategiją, tai populistais galima pavadinti daugelį politikų.“
Populizmas visuomenėje vertinamas neigiamai
Prof. S.Salgado teigimu, populistinis komunikacijos stilius – kasdienis politinio gyvenimo palydovas, tuo tarpu populistinė ideologija yra kiek sudėtingesnis ir kompleksiškesnis reiškinys. „Populistinė ideologija dažnai aptinkama populistinių veikėjų, nepriklausančių politinei sistemai, raiškoje, kai jie siūlo supaprastintus svarbių ir sudėtingų problemų sprendimus. Taip jie siekia įtikinti rinkėjus, kad turi geriausią pasiūlymą, žino geriausią būdą problemoms išspręsti. Jie problemomis naudojasi kaip platforma, kad išryškintų save“, – sako Lisabonos universiteto profesorė.
Anot jos, jei tokie politinių artistų teiginiai būtų tiesa – būtų tobula, tačiau didžiausia problema ta, kad dažniausiai tai – tik diskursas, kuriuo siekiama pritraukti rinkėjų, gauti balsų.
Dezinformacijos ir sąmokslo teorijų naudojimas – populistinės strategijos bruožas, jis pasitelkiamas siekiant priešiškai nuteikti tam tikras žmonių grupes. Taip didinamas priešiškumas politiniams oponentams, varžovams, tokia taktika naudojama ir kalbant apie mokslininkus, ekspertus, kai siekiama juos diskredituoti. Dar vienas dažnas populistinės strategijos bruožas – krizės sukėlimo lūkestis. Tokiu atveju skleidžiama žinia, kad istorinis, mokslinis konsensusas palaikomas tik dėl slaptų mokslininkų ir politikų susitarimų. Šiame kontekste nevengiama vartoti žodį elitas, taip pat dažni pasakymai mes prieš juos ar gėris prieš blogį.
Pastebima, kad populizmo sąvoka viešojoje erdvėje turi neigiamą konotaciją. Pasak prof. S.Salgado, tai veikiausiai lemia pačių populistų retorika. Jie linkę kritikuoti ir jų kalbos dažnai būna neigiamos. „Norėdamas būti pristatomas kaip alternatyva pagrindinėms tradicinėms partijoms, politikas iš esmės griebiasi kritikos. Kritikuoja sistemą, tradicines politines partijas, politinį elitą ir visa kita“, – pažymi profesorė.
Populistų naudojama retorika dažniausiai yra aštri, griežta, kategoriška ir labai emocinga. Tai taip pat, kaip ir jų kalbų turinys, gali būti lemiami veiksniai, suteikiantys šiai sąvokai neigiamą atspalvį.
Žiniasklaida – terpė populizmui sklisti ar jį kontroliuoti?
Diskutuojant apie populizmo poveikį žiniasklaidai, reikėtų prisiminti, kad jai, be viešosios informacijos rengėjos ir skleidėjos vaidmens, yra svarbus ir verslo bei pelno aspektas. „Dažniausiai pamirštama, kad žiniasklaida yra verslas. Ir, deja, dažniausiai ji stengiasi įtikti skaitytojui. Čia aš matau problemą. Galime sakyti, kad pati žiniasklaida yra populistinė. Jai visuomenės dėmesį į save atkreipti reikia kiekvieną dieną“, – teigia prof. G.Aleknonis. Jam pritaria ir Poznanės A.Mickevičiaus universiteto profesorė A.Stepinska:
„Populistai patrauklūs žiniasklaidai dėl savo aštrios retorikos, triukšmingumo, emocingų kalbų, todėl jų atsisakydamos žiniasklaidos priemonės praranda auditoriją.
Žiniasklaida savo darbe turi vadovautis principu, kad reikia patenkinti auditorijos lūkesčius ir duoti jai tai, ko ji nori ir kas pačiai žiniasklaidai gali užtikrinti didelės auditorijos dalies susidomėjimą.“
Pasak mokslininkės, žiniasklaida turi galią priimti sprendimus, kuriuos politikus rodyti, kaip dažnai juos rodyti ir kokius juos atskleisti. „Neabejotinai daug žiniasklaidos dėmesio tenka aukštas pareigas einantiems politikams, kadangi jų rankose yra sprendimų priėmimo teisė. Todėl natūralu, kad daugiau dėmesio gauna politikai ir politikai populistai, esantys valdžioje. Įsivaizduokite, kad valdžioje yra politinė populistinė partija. Tuomet informacija apie tai, ką jie daro, kada ir ką sako, bus labai gausiai nušviečiama. Kita vertus, daugelyje šalių populistinės politinės partijos yra veikiau nedidelės partijos, turinčios sąlyginai nedidelį palaikymą, bet vis tiek jos yra svarbios politinės sistemos dalys“, – teigia tyrėja.
Populistai politikai gauna prieigą prie tradicinės žiniasklaidos, nes žiniasklaidai naudinga apie juos kalbėti – tai pritraukia visuomenės dėmesį. Tačiau tam tikrais atvejais galioja žiniasklaidos atstovų susitarimai. Vakarų šalyse vartojamas terminas sanitarinis kordonas – taip vadinama situacija, kai žiniasklaidos priemonės sukuria tarsi sanitarinį koridorių aplink tam tikrus politinius veikėjus ir neskiria jiems dėmesio, nekalba apie juos ir jų nekalbina. „Labai geras pavyzdys Vokietijoje galėtų būti politinė partija „Alternatyva Vokietijai“. Ilgą laiką žiniasklaida buvo padariusi aplink šią partiją sanitarinį kordoną, tarytum šios politinės jėgos nė nebūtų, tačiau tokia strategija partijos populiarumo nesumažino. Dabar ši partija yra antra pagal populiarumą Vokietijoje, valdančiojoje koalicijoje nėra nė vienos partijos, kuri turėtų tokį palaikymą“, – įžvalgomis dalijasi prof. G.Aleknonis. Pasak Poznanės universiteto mokslininkės prof. A.Stepinskos, svarbu nepamiršti, kad visi politikai yra išrinkti žmonių: „Tokia praktika nepasiteisino. Politikai ėmė kaltinti žiniasklaidą, kad ji jų vengia, ir ėmė ieškoti kitų bendravimo kanalų, kartu vis dar puldami tradicinę žiniasklaidą. Be to, reikia nepamiršti, kad tie politikos veikėjai, parlamento ar kitų svarbių politinių institucijų nariai, buvo išrinkti žmonių, todėl negalima apsimesti, kad jie neegzistuoja.“
Ar tradicinė žiniasklaida praranda savo įtaką?
Pasak prof. A.Stepinskos, šalyse, kuriose yra didelis politinis paralelizmas, žiniasklaidos priemonės atstovauja tam tikroms politinėms ideologijoms ir tai turi įtakos politinių veikėjų vaizdavimui. Nuo to, ar žiniasklaidos priemonės remia tam tikrus populistus, priklauso jų nušvietimo žiniasklaidoje dažnumas. Tačiau net jei jie nušviečiami labai intensyviai ir žiniasklaida apie juos daug kalba, skiria jiems daug dėmesio ir pan., išlieka dar vienas svarbus klausimas – kaip tai yra daroma ir kas apie politikus populistus pasakoma. „Žiniasklaida gali tikrai daug kalbėti apie populistinius veikėjus, bet tai gali būti didžiulė kritika. Tuo pat metu kai kurios žiniasklaidos priemonės gali būti palankios populistiniams politiniams veikėjams, todėl jos daug apie juos rašys, bet kartu kurs ir teigiamą jų įvaizdį. Vis dėlto, mano nuomone, svarbiausia ne tai, kaip žiniasklaida nušviečia populistus, svarbiau, kad apie juos apskritai kalba“, – teigia pašnekovė.
Politikai populistai gali norėti patekti į tradicinės žiniasklaidos akiratį ir gauti eterio savo idėjoms skleisti, tačiau kartu jie turi susitaikyti su tuo, kad patekę į tradicinę žiniasklaidą bus „įrėminti“ žurnalistų suteikiamo konteksto, įžvalgų ar komentarų. „Žurnalistai gali vertinti populistinius veikėjus, komentuoti, ką daro šie politikai. Jie gali pateikti tam tikrą kontekstą, parodyti, ką minimi politikai sakė prieš metus ir ką dabar kalba tais pačiais klausimais. Tai yra pagrindiniai būdai, kuriais žiniasklaida iš tikrųjų gali formuoti nuomonę apie populistus, ir ne tik apie populistus, bet apskritai apie politinius veikėjus“, – sako Poznanės A.Mickevičiaus universiteto profesorė.
Šiuo atveju svarbus vaidmuo tenka socialiniams tinklams, nes politikai įgyja galimybę pasiekti savo rinkėjus ir palaikytojus tiesioginiais bendravimo kanalais. „Populistai gali teigti, kad jiems nebereikia tradicinės žiniasklaidos. Net jei tradicinės žiniasklaidos priemonės neskiria dėmesio politiniams veikėjams, jie gali sakyti, kad jiems tai nerūpi, nes jie turi kitų kanalų, kurie tikriausiai net geresni, nes tai tiesioginio bendravimo su jų potencialiais rinkėjais kanalai. Tai yra viena iš pagrindinių strategijų, kurias naudoja politikai populistai“, – pažymi prof. A.Stepinska.
Pasak jos, galima tvirtinti, kad tradicinė žiniasklaida politiniams veikėjams nebėra tokia svarbi, kokia buvo iki šiol: „Tradicinė žiniasklaida praranda galią būti pagrindiniu komunikacijos kanalu ir informacijos šaltiniu, nes yra daug alternatyvių informacijos šaltinių.“
Prof. A.Stepinskos teigimu, žiniasklaida turi teikti visuomenei aktualią ir labai gerai patikrintą informaciją. Žmonės suprato, kad yra daugybė įvairių prieinamų šaltinių, bet nėra tikri, ar galima jais pasitikėti. Būtent todėl žurnalistams svarbu išlaikyti aukštus kokybiškos žiniasklaidos standartus. Pagrindinis jų vaidmuo, kaip ir anksčiau, tebėra teikti nešališką, patikrintą informaciją visuomenei. „Noriu pabrėžti, kad jų darbas yra tikrinti informaciją, ir tai iš tikrųjų gerai gali daryti tik tie, kurie yra atsidavę tokiai veiklai. Jie turi turėti žinių, patikimų šaltinių, jie taip pat turi naudotis socialine žiniasklaida. Ir tai yra tarsi žurnalistų supergalia, palyginti su bet kuriuo kitu žiniasklaidos vartotoju“, – sako Lenkijos mokslininkė.
Populizmas – patrauklus, bet pavojingas
Anot prof. A.Stepinskos, diskutuojant apie pavojų demokratijai didelę reikšmę turi atskirų valstybių politinis kontekstas. „Nagrinėjant šį klausimą labai svarbu įvertinti, ar politinėje sistemoje yra stiprios populistinių partijų pozicijos, ar žiniasklaida yra politizuota. Galima sulaukti labai skirtingų nuomonių ir požiūrių, kai diskutuojama su skirtingų politinių sistemų atstovais“, – sako mokslininkė.
Ji pažymi, kad pavojų demokratijai gali kelti populistinės partijos vizija: „Pagrindinė problema ta, kad politikai populistai dažnai remiasi autoritarine šalies valdymo vizija. Tokie asmenys, gavę valdžią, siekia kontroliuoti žiniasklaidą, teismų sistemą ir kita, o tai iš tiesų yra didelis pavojus demokratinėms visuomenėms“, – tvirtina mokslininkė ir priduria, kad opozicijoje esantys politikai populistai dažniausiai prisitaiko prie visuomenei aktualaus turinio. Atsižvelgdami į tai, ką tuo metu galvoja visuomenė, atsižvelgdami į kylančias socialines problemas, jie imasi tų temų ir jas eskaluoja.
Lietuvoje populistinių jėgų veikėjai šiuo metu neturi daug galios, dažniausiai jie – opozicionieriai, todėl kol kas grėsmės demokratijai, kurią galėtų kelti politinės jėgos, nematyti.
Tačiau kalbėdami apie kaimyninių šalių, tokių kaip Lenkija, pavyzdį, kai pastaruosius metus valdžioje buvo populistinės jėgos, galime teigti, kad tam tikros rizikos egzistuoja: valdančioji dauguma keitė žiniasklaidos priemonių reguliavimo įstatymus, bandė įgyvendinti teisinės sistemos pokyčius, kėlė grėsmę Lenkijos integracijai į ES ir pan.
Dažnu atveju žurnalistų bendruomenės, kurios dirba populistų valdomose šalyse, pažymi, kad populizmas – grėsmė demokratijai, nes jie, dirbdami savo darbą, susiduria su įvairių teisės aktų pokyčiais, turinčiais tiesioginę įtaką jų darbui. Dažniausiai tai tam tikri suvaržymai, kurie žurnalistų bendruomenei apsunkina galimybes rinkti ir teikti visuomenei svarbią informaciją.
Žurnalistai, kurie nėra susidūrę su tokiais populistinių partijų veikimo padariniais, dažniausiai populizmą suvokia kaip komunikacijos strategiją, kurią politikai pasitelkia tam, kad pelnytų auditorijos dėmesį, o rinkimų metu – rinkėjų palaikymą.
