Už nuopelnus Vilniaus miestui ir gyvenimo kūrybą A.Kmieliauskas pagerbtas Šv. Kristoforo statulėle, o už Rainių koplyčios freskas jam suteikta Lietuvos nacionalinė premija. Menininkas Vilniaus mieste kūrė skulptūras, religinės tematikos paveikslus, jau minėtas freskas ir grafikos darbus, saugomus Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šios keturios dailės šakos: skulptūra, tapyba, monumentalioji dailė ir grafika – aprėpė visą A.Kmieliausko kūrybą.
Menininko darbuose – daug religinių motyvų
Galima susidaryti įspūdį, kad jau nuo jaunų dienų A.Kmieliausko kūryba buvo pastebėta ir įvertinta.
Viename iš interviu jis dalijasi prisiminimais iš vaikystės, juos siedamas su kūrybinio kelio pradžia. Dailininkas pasakoja, kad į jų mokyklą ateidavęs kunigas dėstyti tikybos. Kartą klasei jis uždavęs darbą – nupiešti prakartėlę. Antanas, susiradęs religinį laikraštį, kurį turėjo bobulė, nukopijavo prakartėlės atvaizdą ir jį parodė klasei. Žinoma, susidomėjimo sulaukė ir iš kunigo, ir iš klasės draugų, šie net paprašė nupiešti prakartėlę kiekvienam iš jų.
Religinių motyvų ir siužetų A.Kmieliausko kūryboje gausu. Antanas Andrijauskas dailininką pristato kaip vieną iš nedaugelio nuoseklių religinės dailės atstovų sovietmečio aplinkoje, kurio kūryboje religinei jausenai atiteko išskirtinis vaidmuo. „Kaip religingas žmogus tiki Dievą ir jam meldžiasi, taip ir dailininkas, piešdamas ar kaldamas akmenį, tarytum meldžiasi, kalbasi su Dievu, su Gamta, su paslaptimi“, – taip apibūdino pats menininkas savo kūrybos percepciją.
Žinoma, A.Kmieliausko kūriniuose galima aptikti ne tik religinių motyvų, bet ir abstrakčių filosofinių, poetinių minčių, mitologijos, lietuvių tautodailės bei istorinių įvaizdžių.
Už Šv. Kristoforo skulptūrą – pašalintas iš Dailininkų sąjungos
Menininko religinės tematikos darbų galima rasti Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje Šv. Kazimiero bažnyčioje. Barokinei aplinkai, didžiajam altoriui 1993 m. buvo sukurti paveikslai „Kristaus prisikėlimas“, „Šv. Kazimieras“, o šoniniams altoriams – „Šv. Andriejus Bobola“, „Šv. Ignacas Lojola“, „Neregio pagydymas“, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu“.
Dar vienas ypatingas kūrinys, tęsiantis religinės tematikos liniją, yra šv. Kristoforo skulptūra (1957–1959 m.), iki šiol tebestovinti Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Pats menininkas apie ją sakė: „Padariau skulptūrą nemokėdamas skulptūros iš akmens granito.“
Tai buvo jo pirmasis iš akmens savarankiškai iškaltas kūrinys. Paprašytas skulptoriaus Vytauto Šerio, pirmiausia jis kūrė šią skulptūrą kaip paminklą, skirtą Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebono antkapiui Rasų kapinėse. Tačiau negavus leidimo kunigo Česlovo Krivaičio iniciatyva skulptūra buvo pastatyta Šv. Mikalojaus bažnyčios kieme. Joje vaizduojamas šv. Kristoforas, ant peties laikantis kūdikėlį Jėzų. Kaip iš legendos žinoma, šv. Kristoforas buvęs labai aukštas ir stiprus, gyvenęs prie upės ir per ją nešiojęs keleivius.
Kartą vienas berniukas paprašęs perkelti jį per upę, tačiau šventajam benešant vaikas pasidaręs toks sunkus, kad Kristoforas suabejojęs, ar pavyks jį sėkmingai perkelti. Pasiekus krantą berniukas atskleidė esąs Jėzus, su savimi nešantis viso pasaulio sunkumus.
A.Kmieliauskas šv. Kristoforą pavaizdavo stipriai laikantį, beveik prie skruosto glaudžiantį Jėzų, kurio rankoje – valdžios obuolys. Skulptūroms būdinga klasikinė anatominė modeliuotė, primenanti antikines ar renesansines figūras. Atrodo, lyg šventasis eina prieš vėją – taip įkūnijama sunkumams ir išbandymams besipriešinanti laisva Lietuva.
Sovietmečiu religiniai atvaizdai buvo draudžiami, o dailininkams, priėmusiems bažnyčios užsakymus, grėsė būti išmestiems iš Dailininkų sąjungos. Taip dėl šv. Kristoforo skulptūros nutiko ir A.Kmieliauskui. Prisiminimuose menininkas pasakoja, kad oficialiai buvo išmestas dėl to, kad nedalyvavo parodose, kitu atveju toks pašalinimas būtų traktuojamas kaip nusikaltimas. Išmesto iš Dailininkų sąjungos A.Kmieliausko darbų pradėjo nebepriimti į parodas, tad savo kūrybinę energiją jis nukreipė kurdamas antkapines skulptūras pagal užsakymus.
Knygyno freskoje įamžintos universitetui ir Lietuvai svarbios asmenybės
Tik pabaigęs tapybos studijas A. Kmieliauskas jau gaudavo užsakymų tapyti freskas. Pirmoji – Daugų bažnyčioje (1985 m.) – buvo tapyta kiek neįprastai – ant medinių lentų. Freskų menininkas ėmėsi kaip savamokslis, šios technikos mokęsis skaitydamas profesinę literatūrą, konsultuodamasis su kolegomis ar šios srities specialistais. Kūrybinių laimėjimų sienų tapyboje jis pasiekė jau brandžios kūrybos etape, tuo metu buvo kurta ir knygyno „Littera“ freska.
Čia ryškiai atsiskleidžia menininko pamėgta renesansinė maniera bei klasikiniai estetikos principai, pastebimi ir kituose jo darbuose. Įkvėpimo jis žvalgėsi Michelangelo, Raffaellio, Rembrandto kūryboje ir tai paveikė jo neoklasikinį stilių. Tartum visiškai įsijaučiant į atgimimo epochos atmosferą, beveik visos menininko freskos atliktos renesanso meistrų ištobulinta buon fresco technika, kai tapoma ant šlapio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais.
Knygyne „Littera“, prieš prasidedant freskos kūrimo darbams, pirmiausia iškilo architektūros ir dailės sintezės problema – lubos freskai buvo per žemos. Sprendimo ieškota žeminant grindis – menininkas kartu su A.Kentra nukasė apie 30 cm žemių sluoksnį, atidengdami autentišką grindinį, kad knygynui numatyta patalpa nebūtų panaudota kitais tikslais. Galima numanyti, kad dar vienas sprendimas erdvei paaukštinti buvo patalpos skliautuose tapant pasitelktas iliuzinis perspektyvos efektas – kvadratūra, taip pat soto in su rakursas (kada figūros vaizduojamos tarsi žiūrint į jas iš apačios), taip suteikiant vizualų gilumos įspūdį.
Skliautuose galima aptikti dinamiškas, besipinančias žmonių figūras, kurių kiekviena užsiėmusi sava veikla arba gestikuliuodama komunikuoja su šalia esančiomis. Šiose scenose A.Kmieliauskas įamžino senuosius mokslus ir menus, pasitelkdamas simbolius, mokslinius, matavimo prietaisus ar kitus objektus, figūras. Vaizduojamos teologija, filosofija, fizika, astronomija, istorija, literatūra, biologija, dailė, architektūra ir kt.
„Kai man užsakė sukurti freskas Vilniaus universitetui, aš prieš tapydamas perskaičiau Lietuvos istoriją, man svarbu, kaip kas ir kada buvo, iš to kyla įvairiausių minčių. Kai tapiau freskas, man buvo svarbiausia Lietuvos istorija“, – prisiminė dailininkas. Buvusiame knygyne galima rasti ne tik Lietuvai svarbias istorines asmenybes, bet ir tuometines meno, kultūros personalijas: tai pats A. Kmieliauskas, pavaizdavęs save kaip grafiką, tepantį dažus voleliu ant klišės, pirmas asmuo jam iš dešinės – A.Kentra, laikantis popieriaus lakštą, antrasis iš dešinės – Justinas Mikutis, dailininko bičiulis, visapusiškai išsilavinęs žmogus, dalyvaudavęs neformaliuose menininkų susitikimuose, kur būdavo diskutuojama apie literatūrą, filosofiją, menus.
Piliorių ir skliautų burių segmentuose nutapyti Vilniaus universiteto istorijai svarbių asmenybių portretai. Čia vaizduojami Valerijonas Protasevičius, Martynas Počobutas, Abraomas Kulvietis, kiti ryškesni universiteto profesoriai ar auklėtiniai. Du iš jų – Albertą Vijūką Kojalavičių ir Simoną Stanevičių dailininkas pavaizdavo užsidengusius veidus, nes nerado tikslių šių asmenybių portretų. Atkreiptinas dėmesys ir į raketų išradėjo Kazimiero Simonavičiaus, kuris sovietmečiu nebuvo pageidaujamas asmuo, portretą.
Tai leidžia manyti, kad A. Kmieliauskas bandė pabrėžti istorinės tiesos aspektą. Prisiminus laisvos Lietuvos alegoriją šv. Kristoforo skulptūroje, Lietuvos istorijos momentų, asmenybių vaizdavimą renesansine maniera A. Kmieliausko kūryboje, kyla klausimas: ar tai galėtų būti interpretuojama kaip atgimstančios nepriklausomos Lietuvos nuojauta?
Dailininkas išpuošė ir Rektoriaus aulą, skirtą kameriniams susitikimams
Šalia religinių siužetų, istorinių motyvų, renesansinės manieros A.Kmieliausko kūryboje įžvelgiama ir lietuvių liaudies meno tradicija. „Liaudies menas turėjo reikšmės mūsų [dailininkų] kūrybinėms nuostatoms. Tuomet kažkaip supratome, kad mūsų kūryba be lietuviškos dvasios pasauliui yra nieko verta.
Galbūt todėl ne vienas dailininkas, net ir eksperimentuodamas, siekė išlaikyti kūrybos savitumą, bet drauge ir tam tikrą lietuviškumą“, – sakė menininkas. Lietuvių liaudies dvasią galime aptikti ir Rektoriaus auloje. Freska buvo kuriama kone dešimtmetį, nors pati sienų tapyba užtruko dvejus metus, o didžioji laiko dalis buvo skirta įvairiems patalpos remonto darbams, kuriuos atliko pats menininkas.
Teigiama, kad šioje vietoje XVIII a. per du aukštus buvo įrengta akademijos koplyčia. Vėliau, 1780 m., pritaikant patalpas fizikos kabinetui, koplyčios erdvė buvo padalyta į dvi dalis. Galiausiai antrame aukšte pagal Jono Zibolio projektą įrengta rektoriaus kabineto erdvė, o galinėje salėje – Rektoriaus aula, skirta kameriniams susitikimams.
Dinamiškų figūrų apsuptyje galima atpažinti kasdienius žmogaus gyvenimo, buities darbų siužetus: tai medžioklė, grybavimas, medaus sukimas, žvejyba, kalvystė, duonos kepimas, ligonių gydymas, vestuvės, malimas girnomis, javų kūlimas, dainavimas, pasakų sekimas. Menininkui norėjosi parodyti, kad žmonės paprasčiausius darbus dirba labai nuoširdžiai, su didele meile.
Scenos tartum įrėmintos pusapvaliuose plotuose, kuriuos skiria kolonas imituojantys medinių liaudiškų skulptūrų atvaizdai. Tamsaus, pilko kolorito klostuotos figūros suteikia patalpai emocinio sunkumo įspūdį. Darbų scenose galima įžiūrėti nelyginant stačiakampio formomis subraukytą piešinį – tai dažnai atsikartojantis elementas A. Kmieliausko kūryboje, būdingas jo grafikos darbams. Menininkas Ezopo kalba prabyla poskliautėse. Nugesinto kolorito, tarsi rūke vaizduojamos mūšių scenos – Durbės, Vorsklos, Žalgirio, XIX a. sukilimų. Skliautuose – pagonių tikėjimo, meilės gamtai, saulei, jūrai temos ir karo dievai.
Freskos – ne vienintelis A.Kmieliausko kūrybos palikimas Vilniaus universitete. Dailininko kurti grafikos lakštai yra saugomi universiteto bibliotekoje, Grafikos kabinete. Nemažai dėmesio jis skyrė estampams ir ekslibrisams, išbandė įvairias grafikos technikas, jas savaip modifikavo. Vienas tokių kūrinių, skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, vaizduoja universiteto centrinių rūmų ansamblį.
A.Kmieliausko freskose atsispindi pagrindiniai jo kūrybos bruožai, jungiantys ne vieną dailės šaką. Čia į bendrą kūrybinį katilą sukrenta religiniai motyvai, alegorijos, neoklasikinės ypatybės, liaudies meno tradicijos, istorinės nuorodos. Dailininkas nesekė valdžios nustatytais principais, o daugiau dėmesio skyrė savoms intencijoms, asmeninei meninei išraiškai. Įdomu, kad šalia vaizduojamų žinomų istorinių personažų (pvz., „Litteros“ knygyno freskoje) jis įpina ir savo paties atvaizdą ar su savo asmeniniu gyvenimu susijusius žmones – tartum istorinėje atkarpoje pažymėdamas ir asmeninį atskaitos tašką.
