Tačiau nuosmukio metu valstybės iš mokesčių surenkamos pajamos mažėja, todėl, norint padidinti valstybės išlaidas, neretai tenka skolintis. Tiek 2008–2009 m. pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė, tiek pastaroji dėl COVID-19 pandemijos susidariusi krizė pasižymi beprecedenčiu valstybės skolos augimu, todėl tiek politiniu, tiek akademiniu lygmeniu didėja susirūpinimas dėl valstybės skolos poveikio ekonomikos augimui. Teoriniai argumentai ir mokslininkų atliktų empirinių tyrimų rezultatai nepateikia vieno aiškaus atsakymo.
Ekonomikos nuosmukio metu – trys pasirinkimai
Po 2008–2009 m. pasaulinės krizės vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad valstybės skolinimasis gali paskatinti ekonomiką, bet tik iki tam tikro skolos lygio, kuris matuojamas kaip valstybės skolos ir šalies BVP procentinis santykis, o jei skola ir toliau auga, ji pradeda stabdyti ekonomikos plėtrą.
Tačiau nėra vieno atsakymo į klausimą, koks yra tas valstybės skolos dydis, vadinamasis lūžio taškas, kurį viršijus teigiamas skolos poveikis ekonomikos augimui pasikeičia į neigiamą. Mokslininkai sutaria, kad kiekvienai šaliai lūžio taškas yra skirtingas ir gali priklausyti nuo įvairių veiksnių, tad jiems tirti pastaruoju metu skiriama daug dėmesio. Valstybės skola skatina ekonomiką, tačiau tuo pačiu metu pasireiškia ir neigiami šalutiniai poveikiai, todėl svarbu išskirti sąlygas, kurios nulemia, kuris efektas bus stipresnis.
Pagrindinis teigiamo skolos poveikio ekonomikai argumentas siejamas su J.M.Keyneso požiūriu, kad ekonomikos skatinimas skola finansuojamomis valstybės išlaidomis lemia aukštesnį skolos lygį, tačiau kartu didina vidaus paklausą ir BVP augimą. Jeigu valstybei nepakanka lėšų savo funkcijoms atlikti, ji turi kelis pasirinkimus: sumažinti išlaidas, padidinti savo pajamas (tai reiškia mokesčių didinimą) arba skolintis. Išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas stabdo ekonomiką, todėl nuosmukio sąlygomis skolinimasis atrodo geresnis pasirinkimas.
Valstybės skola išauga, išleidžiama daugiau, o tai reiškia, kad padidėja prekių ir paslaugų paklausa. Didėjanti paklausa paskatina gamybos augimą, kartu ir gyventojų pajamų didėjimą, todėl efektas persiduoda ir į kitas paklausos dedamąsias, pasireiškia vadinamasis multiplikacinis efektas, t. y. pradeda didėti namų ūkių vartojimo išlaidos ir įmonių investicijos. Multiplikacinio efekto esmė yra ta, kad šalies BVP padidėja daugiau, nei padidėjo valstybės išlaidos. Augant BVP, į biudžetą surenkama daugiau mokesčių, kuriuos galima panaudoti skolai grąžinti, taigi ilguoju laikotarpiu valstybės išlaidų didinimo padarinys gali būti ne skolos padidėjimas, o sumažėjimas.
Valstybės skola gali ir stabdyti ekonomiką
Be teigiamo poveikio, valstybės skola gali turėti ir neigiamą šalutinį poveikį – imti stabdyti ekonomikos plėtrą. Vienas iš argumentų – pinigai turi savo „kainą“, t. y. norėdami pasiskolinti mokame tam tikro dydžio palūkanas. Kuo daugiau atsiras norinčiųjų skolintis, tuo didesnė bus skolinimosi kaina.
Taigi valstybės skolinimasis padidina palūkanų normą, todėl mažiau skolinasi ir perka tiek namų ūkiai, tiek įmonės – tai reiškia vartojimo išlaidų, investicijų, o kartu ir šalies BVP sumažėjimą. Maža to, palūkanų norma gali išaugti ne tik dėl to, kad išaugo pinigų paklausa, bet ir dėl to, kad didėjančią valstybės skolą investuotojai gali priimti kaip šalies rizikos ženklą, todėl už tą riziką reikalauja didesnių palūkanų.
Kitas neigiamas skolinimosi poveikis siejamas su padidėjusiu gyventojų taupymu. Šis argumentas paremtas Davido Ricardo idėja, kad valstybės biudžeto deficitas neskatina ekonomikos, nes gyventojai numato, jog išaugusią valstybės skolą ateityje reikės grąžinti, o tai reiškia didesnius mokesčius, todėl jau dabar pradeda ruoštis mokesčių padidinimui – daugiau taupo, mažiau vartoja ir taip sumažina paklausą bei ekonomikos augimą.
Nors ši idėja vertinama prieštaringai ir dažnai nepatvirtinama mokslinių tyrimų rezultatais, ateityje numatomas mokesčių didinimas siejamas su neigiamu skolos poveikiu dar ir dėl įtakos verslo investicijoms. Tikėdamiesi didesnių mokesčių ateityje verslininkai savo ilgalaikes investicijas gali nukreipti į kitas, mažiau įsiskolinusias šalis.
Šalies tarptautinės prekybos apimtys taip pat gali nulemti, ar valstybei skolintomis lėšomis pavyks paskatinti ekonomiką, ar, priešingai, ji bus stabdoma. Valstybė padidina savo išlaidas ir paskatina paklausą, tačiau labai svarbu, kuri paklausa didėja labiau – šalies prekėms ar užsienio prekėms? Importas mažina šalies BVP, todėl daug importuojančioms šalims tikimybė, kad šalies skola paskatins ekonomikos augimą, mažėja.
Kadangi auganti valstybės skola tuo pačiu metu ekonomikos augimą ir skatina, ir stabdo, galutinis rezultatas priklauso nuo to, kuris poveikis – teigiamas ar neigiamas – yra stipresnis.
Mokslininkai aiškinasi, kada yra saugu skolintis daugiau
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos ekonomistai šiuo metu atlieka valstybės skolos poveikio ekonomikos augimui tyrimą, kurio metu ir siekia išsiaiškinti sąlygas, kada valstybės gali skolintis daugiau, nekeldamos pavojaus ekonomikos plėtrai. Daugiausia dėmesio skiriama multiplikaciniam efektui, nes su juo siejamas ekonomiką skatinantis poveikis, t. y. tikimasi, kad padidėjusios valstybės išlaidos padidins ir namų ūkių vartojimą, ir įmonių investicijas. Šio efekto dydį ekonomistai įvertina skaičiuodami išlaidų multiplikatorių.
Tarkime, jei išlaidų multiplikatorius yra 2, tai valstybės išlaidų padidėjimas 10 mln. eurų šalies BVP padidins 20 mln. eurų. Nors multiplikatoriaus formulę galima rasti kiekviename makroekonomikos vadovėlyje, praktikoje jo dydį apskaičiuoti yra labai sudėtinga, todėl vyriausybės negali iš anksto sužinoti, koks bus padidėjusių valstybės išlaidų, o kartu ir išaugusios skolos poveikis šalies ekonomikos augimui.
Tačiau pasinaudojus multiplikatoriaus formule galima prognozuoti, kada teigiamas poveikis gali būti stipresnis. Jau buvo minėta, kad tikimasi, jog padidinus valstybės išlaidas kartu didės vartojimas ir investicijos. Tačiau kyla klausimas: kiek didės?
Poveikis vartojimui priklauso nuo to, kaip namų ūkiai elgiasi su padidėjusiomis pajamomis – ar jas išleidžia, ar skiria taupymui. Kokią dalį papildomai gautų pajamų namų ūkiai skiria vartojimo išlaidoms, apibūdina ribinis polinkis vartoti.
Kuo šis rodiklis didesnis, t. y. didesnė pajamų dalis išleidžiama, tuo didesnis multiplikatorius, o kartu ir teigiamas skolos poveikis ekonomikai. Kitas multiplikatorių didinantis rodiklis – ribinis polinkis investuoti, kurio didesnė reikšmė atitinkamai parodo, kad didesnė dalis papildomai gautų pajamų naudojama investavimo tikslais, o tai taip pat teigiamai veikia ekonomiką.
Taigi galima tikėtis, kad ekonomiką pavyks paskatinti, jei gyventojai linkę daugiau vartoti ir investuoti. Dideli mokesčiai ir importas mažina teigiamą, o kartu stiprina neigiamą skolos poveikį ekonomikai. Tarkime, valstybė padidino savo išlaidas, padidėjo paklausa ir gyventojų pajamos.
Kuo didesni bus mokesčiai, tuo mažiau savo pajamų gyventojai galės skirti vartojimui ar investavimui, taigi multiplikacinis efektas silpnės. Problemų sukelia ir importas. Pavyzdžiui, jeigu padidėjusias pajamas Lietuvos gyventojai išleidžia pirkdami prekes, pagamintas Lenkijoje ar Vokietijoje, tokios vartojimo išlaidos Lietuvos BVP ne padidina, o sumažina.
Skolos poveikis ekonomikos augimui – menkas
Į Šiaulių akademijos ekonomistų atliekamą tyrimą buvo įtrauktos viso pasaulio šalys, o tyrimo 1996–2019 m. laikotarpis suskirstytas į 1, 5 ir 10 metų intervalus, siekiant ištirti trumpalaikį, vidutinį ir ilgalaikį ryšį tarp valstybės skolos ir ekonomikos augimo.
Rezultatai rodo, kad valstybės skolos poveikis ekonomikos augimui priklauso nuo vartojimo, investicijų, mokesčių, skolos lygio ir institucijų efektyvumo (kokybės). Rezultatai atitinka kitų tyrėjų gautus rezultatus ir liudija silpną (neigiamą arba teigiamą) valstybės skolos poveikį ekonomikos augimui.
Teigiamas valstybės skolos poveikis labiau tikėtinas tose šalyse, kuriose didesnis išlaidų multiplikatoriaus dydis. Tai reiškia, kad didesnė valstybės skola (išreiškiama skolos ir BVP santykiu) nebūtinai kenkia ekonomikos augimui, jei privataus vartojimo ir investicijų dalis BVP yra didelė, o mokesčių pajamų ir BVP santykis yra mažas. Šalyse, kuriose vartojimo lygis yra aukštas (per 57 proc. BVP), valstybės skolos padidėjimas 1 proc. padidintų ekonomikos augimą maždaug 0,037 proc., o poveikis būtų tiesiog nežymiai reikšmingas.
Žemas vartojimo lygis lemia neigiamą, bet nereikšmingą poveikį ekonomikos augimui. Tyrimo rezultatai patvirtina prielaidą, kad teigiamas skolos poveikis yra mažai tikėtinas, jei privatus vartojimas yra mažas. Tačiau jei pagal D. Ricardo ekvivalentiškumo hipotezę valstybės išlaidų šokas nesumažina vartojimo, tuomet to nepakanka, kad būtų užtikrintas teigiamas valstybės skolos poveikis ekonomikos augimui.
Didelis investicijų lygis (daugiau nei 24,3 proc. BVP) siejamas su reikšmingu teigiamu valstybės skolos poveikiu ekonomikos augimui – skolos padidėjimas 1 proc. lemtų apie 0,013 proc. spartesnį ekonomikos augimą.
Priešingai, žemas investicijų lygis lemia neigiamą skolos ir ekonomikos augimo ryšį. Valstybės skolos ir BVP santykio padidėjimas 1 proc. šalyse, kuriose investicijų lygis yra mažesnis nei 24,3 proc. BVP, ekonomikos augimą sulėtintų apie 0,052 proc. Tai rodo, kad didėjanti valstybės skola lemia pinigų paklausos augimą ir padidina palūkanų normą, o tai savo ruožtu sukelia privačių investicijų išstūmimo efektą. Šio tyrimo rezultatai patvirtina kitų tyrimų išvadas, rodančias neigiamą valstybės skolos padidėjimo poveikį investicijoms ir ekonomikos augimui.
Maži mokesčiai (žemesnis nei 16,5 proc. BVP mokesčių pajamų ribinis lygis) yra susiję su teigiamu, bet nežymiu skolos poveikiu ekonomikos augimui. Tuo tarpu aukštesnė mokesčių našta augimui trukdo – valstybės skolos lygio padidėjimas 1 proc. šalyse, kurių mokestinės pajamos viršija 16,5 proc. BVP, pristabdytų ekonomikos augimą apie 0,003 proc. Remiantis išlaidų multiplikatoriaus efektu, žemas mokesčių ir BVP santykis siejasi su teigiamu valstybės skolos poveikiu visuminei paklausai.
Kita vertus, tai gali būti siejama ir su šešėline ekonomika, kuri mažina mokestines pajamas ir didina valstybės skolą. Tyrimas atskleidė sąlygas, nuo kurių priklauso valstybės skolos poveikis ekonomikos augimui. Patvirtinta prielaida, kad tvaraus valstybės skolos augimo poveikis gali skirtis priklausomai nuo išlaidų multiplikatoriaus dydžio. Galima teigti, kad skola gali skatinti ekonomikos augimą, jei makroekonominiai rodikliai (vartojimas, investicijos, mokesčiai ir importo dalis BVP) lemia didesnį išlaidų multiplikatoriaus lygį šalyje. Šalys, turinčios aukštą išlaidų multiplikatoriaus lygį, gali skolintis daugiau ir išlaikyti ekonomikos augimą. Priešingai, šalyse, kuriose išlaidų multiplikatorius mažesnis, santykinai žemas skolos lygis jau turi neigiamą poveikį ekonomikos augimui.
Skolinimosi poveikį ekonomikai lemia ir neapibrėžtumo lygis
Šiaulių akademijos ekonomistai nustatė, kad neapibrėžtumo lygis taip pat gali būti vienas iš veiksnių, lemiančių skirtingą valstybės skolos poveikį ekonomikos augimui. Didelis skolos lygis didina neapibrėžtumą, dėl kurio gali padidėti skolinimosi išlaidos ir sulėtėti ekonomikos augimas. Tačiau nėra sutarimo, kokį skolos lygį investuotojai laiko „dideliu“ ir pradeda reikalauti aukštesnių palūkanų, t. y. rizikos premijos.
Be skolos lygio, neapibrėžtumo lygį gali padidinti ir daugelis kitų veiksnių: institucinė aplinka, makroekonominės sąlygos, finansų sektoriaus stabilumas. Tyrimo rezultatai rodo, kad didelė skola gali teigiamai paveikti ekonomikos augimą, jei investuotojai nemano, kad skola yra rizikinga, ir nereikalauja rizikos premijos. Tačiau net ir labai mažas skolos lygis trukdys gamybos augimui, jei neapibrėžtumo lygis yra didelis.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai atitinka tyrimų kryptį, patvirtinančią apverstos U formos skolos ir augimo ryšį. Todėl fiskalinės politikos formuotojams rekomenduojama stebėti vartojimo, investicijų ir mokesčių, kaip BVP dalies, dinamiką, siekiant prognozuoti valstybės išlaidų, naudojant skolintas lėšas, efektyvumą.
