Akivaizdu – valdžios institucijos daro įtaką aukštosioms mokykloms ne tik teisinio reguliavimo lygmenyje. Jos sugeba mesti šešėlį šalies universitetams, neadekvačiai besielgdamos su (ne)turima informacija. Tačiau nepaisant to, viešojoje erdvėje vis rečiau diskutuojama studijų reformos klausimais, dar „ataušti“ nespėjusių rinkiminių diskusijų plotmėje aukštojo mokslo tematika populiarumo taip pat neturėjo. Apie pritildytą šalies švietimo sistemos problematiką studijų srityje bei valdžios institucijų formalią ir neformalią įtaką aukštojo mokslo įstaigoms kalbėjomės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu doc. dr. Andriumi Vaišniu.
– Rinkiminėse diskusijose itin retai buvo akcentuoti aukštojo mokslo klausimai. Ar tai reiškia, jog šalies aukštojo mokslo sistema yra pasiekusi optimalią būseną jos valdymo, studijų proceso organizavimo bei kitais klausimais, po tiek diskusijų sukėlusios aukštojo mokslo reformos?
– Aukštojo mokslo reformos problemos nuolat yra politikos ir žiniasklaidos darbotvarkėse, tačiau parlamento rinkimų kampanijoje nepabrėžtos, nes dabartiniams kandidatams reikėjo gebėti suvokti perspektyvą, kurią lems neseniai priimti dešimto Seimo sprendimai – įskaitant įstatymo ir Konstitucijos prieštaravimų vertinimą. Kai kuriuose debatuose aukštojo mokslo temą žurnalistai buvo įtraukę ir, žinoma, apie tai tegalėjo ginčytis tik atitinkamai pasirengę politikai – Tėvynės sąjunga, Liberalų sąjūdis, socialdemokratai. Jiems tai rūpi dėl įvairių priežasčių – vieni vykdė reformą, kiti jai argumentuotai oponavo.
Manau, kitoms į nacionalinį parlamentą pretendavusioms politinėms jėgoms, išskyrus vieną ar kitą asmenybę, tai nebuvo nei įdomiausias, nei aiškiai suvoktas procesas, nes iškildavo klausimas – o ką kandidatai suprastų šioje srityje kaip esminę problemą ir kokią problemą suvoktų žiūrovų, klausytojų auditorija? Juk kiekviena problema rinkimų kampanijos metu, orientuojantis į rinkėją, turi būti pateikiama agitaciniu principu: „juoda“ prieš „balta“. Dabar – skirtingai nei per ankstesnius rinkimus – sudėtinga aukštojo mokslo sistemoje suskirstyti universitetų problemas pagal dvi spalvas.
– Nors būtų galima pamanyti, jog daug triukšmo sukėlusi aukštojo mokslo reforma jau – istorinis faktas. Tačiau kokie galėtų būti jos atgarsiai, ypač dabar, keičiantis valstybės valdžiai?
– Vilniaus universitete nemažai daliai profesūros, senatoriams nuostabą kėlė reformos vykdymo metodai bei pavojingai išreiškiamas siekis „paimti“ turtingiausią universitetą ir atiduoti į vienuolikos asmenų darinio rankas. Kalbame ne apie pusės milijardo biudžetą, pastatų, mokslo projektų vertes, žmogaus intelektinį potencialą, bet apskritai apie reikšmingą nacionalinį ir tarptautinį mokslo ir kultūros centrą – kaip kūrinį. Ar kam nors būtų rūpėję, jei po kelių metų legaliais sprendimais vietoje vieno Vilniaus universiteto atsirastų kelios „savarankiškos“ struktūros? Tai atrodė neatmestina, nes jokių saugiklių neįžvelgiau, nors kai kurie parlamento nariai ir teigdavo priešingai.
Numanau, jog po rinkimų aukštojo mokslo klausimai bus iš naujo svarstomi parlamente. Juolab kad Vilniaus universitetas, nekeliaklupsčiavęs prieš valdžios norą jį užvaldyti, teiks naują Statuto redakciją – žinoma, kaip įstatymo projektą. Taigi bus testas politikos požiūriui į akademines vertybes, į įstatymų tradiciją, į mokslo principų formavimo ir taikymo autonomiškumą.
Mokyklos niekada nesako „ne“ racionaliems sprendimams, bet jų pasvertiems pasiūlymams valdžiose trūksta dėmesingumo. Tai parodė paminėtas Vilniaus universiteto atvejis, kai teisinis konfliktas įžiebė įtampos, o įstatymų pataisų kelias pabrango tiesiogine ir perkeltine prasme: turiu mintyse ir laiką naujiems svarstymams, ir lėšas apmokant ginčus bei rengiant Mokslo ir studijų įstatymo pataisas. Ir toliau gyvename kaip nebaigtose statybose: nuo vieno iki kito skubaus biurokratinio reikalavimo ką nors pateikti, nors iš tikrųjų į pasiūlymus kartais reaguojama menkai arba apskritai nereaguojama. Kodėl taip yra? Pirmiausia sprendimai skaičiuojami „nustatyta“ tvarka – apsimoka ar neapsimoka, o vertybiniais aspektais idėjos nematuojamos.
– Kokiomis aukštojo mokslo problematikos, tobulintinų sričių temomis, Jūsų manymu, vis tik reikėtų aktyviau diskutuoti viešojoje erdvėje?
– „Viešoji erdvė“ – daugiasluoksnė, taigi diskusija gali vykti tik tarp suinteresuotųjų šalių, čia negali spręsti „visi“, t.y. „bet kas“. Vykdomosios valdžios, o kai kuriais klausimais – ir įstatymų leidžiamosios valdžios aktuali problema – girdėti aukštųjų mokyklų nuomones. Tai galėtų būti pirma tema. Pabrėžčiau – politikui arba politinei jėgai, kuri siekia turėti šalininkų, kai ima reformuoti tokią stambią daugeliu aspektų valstybės reguliuojamą sritį, tai – sėkmės pamatas. Tiesa, nuo reformos, kurios būtinumo nekvestionuoju, pradžios valdančiųjų arogancija kasmet mažėjo, bet dar yra kur patobulėti demokratinio bendravimo link.
Antra tema – žmogaus lavinimo ir išsimokslinimo ryšys. Svarbu yra sieti vidurinio mokslo sistemines problemas su aukštųjų mokyklų reikalavimais, nes itin reikšminga įvertinti, kokie – kaip pasirengę žmonės ateis studijuoti. Mokinių raštingumas smunka – būtų gerai, kad Švietimo ir mokslo ministerija pagaliau tai viešai pripažintų ir ieškotų sprendimų. Mokyklų tinklo vadinamasis „optimizavimas“ yra mažiausias nacionalinis pasiekimas, kuriuo reikėtų girtis, kadangi tai neliudija geresnio mokymo, reiklesnio pasirengimo studijoms. Esu įsitikinęs, jog finansiškai vidurinis lavinimas verčiau būtų brangus, bet išlaikytų aukštesnį lygį – nei tas „optimizuojamas“, kai regionų gyvenvietėse mažėja mokyklų.
Dar viena dalykinė tema – susijusi su aukštųjų mokyklų studijų kokybės vertinimu. Metas šį klausimą aštrinti, kol nepavirto į pūlinį. Iš pradžių galėjau patikėti, jog nustatyti reikalavimai ir formali tvarka programų patikrai atlikti turės lemiamos reikšmės registruojant ir akredituojant programas. Bet man kyla įtarimų, jog sistema tikrai yra formali ir gali virsti menkai efektyvia, neobjektyvia, nors jau yra brangi: dirba dėstytojai, administracinis personalas, byla verčiama į užsienio kalbą, t.t. Dėstytojų grupė rašo savianalizę, kuri tikrai gali padėti suvokti programą kaip kūrinį, tačiau vietoje rimtų išvadų gali sulaukti vadinamųjų ekspertų publicistikos – nebūtinai net paremtos galiojančiais teisės aktais arba apskritai juos ignoruojančios! Tuo noriu pasakyti, jog beveik susiformavusiam studijų programų patikros mechanizmui irgi reikia audito. Lietuvoje yra studijų programų, kurios akredituojamos, nors, berods, neturi pastovaus profesorių personalo arba būtinos infrastruktūros – ir nieko.
– Mažiau, nei prieš metus Konstituciniame teisme sėkmingai buvo kovojama dėl universitetų autonomijos. Autonomijos teisė apginta, tačiau šalia teisių visada yra pareigos ir atsakomybės. Kokios jos? Kokiomis apimtimis ir įrankiais jas kontroliuoja valdžios institucijos?
– Kovojo vienintelis Vilniaus universitetas, dar kovai dėl Universiteto idėjos galima priskirti Šiaulių universiteto poziciją. Nedrįsčiau teigti, jog „autonomijos teisė apginta“, nes visuomenėje, kuri gyvena švytuoklės principu, tai bus pabandyta padaryti dar kartą. Gaila, jog kitos aukštosios mokyklos įvertino tą kovą tik kaip vieno universiteto ambicijas ir net pabandė pasmerkti „išskirtinumo“ siekį. Universiteto idėjos samprata per amžius yra grindžiama aukštaisiais visuomenės idealais, o ne trumpalaikiu pragmatiniu siekiu prisitaikyti prie valdžios reikalavimo ir gauti pažadėtas sąlygas. Universiteto pareiga yra pastebėti tai, kas geriausia.
Nejaugi aukštoji mokykla neteikia ataskaitų, jos nekontroliuoja valstybės kontrolieriai? Bet „kontrolei“ negalime priskirti kartais viešai paleidžiamų informacijų tik apie rektorių atlyginimus, kad tai skatintų nepasitikėjimą autonomiškumo principais. Svarbiau iš tikrųjų yra vertinti, kaip aukštoji mokykla suvokia atsakomybę valdydama turtus ir siūlydama studijų programas: kokiais kriterijais vadovaudamasi mokykla priima abiturientus, kokį palaiko ryšį su darbdaviais, ar suteikia studentui universiteto kūrėjo vaidmenį. Aš nuolat kartoju pasitikdamas pirmakursius – jūs taip pat kursite universitetą užduodami klausimus ir plėtodami studentų gyvenimą. Iš dialogo atsiranda bendras pareigos suvokimas parengti aukštos kompetencijos ateities kartą, kurios kiekvienas asmuo rastų vietą Lietuvoje arba kaip lygiavertis Europos Sąjungoje.
– Ne taip seniai buvo paskelbti ne pilni aukštųjų mokyklų išorinio vertinimo rezultatai, kurių paviešinimo ypatybės (ne galutiniai vertinimai stojimų metu) sukėlė aukštųjų mokyklų pasipiktinimą. Kaip vertinate šią situaciją?
– Deja, dokumentų priėmimo į aukštąsias metu kai kuriems universitetams, pavyzdžiui tam, kuris ruošia mokytojus, politikų buvo viešai pastebėta, esą neatitinka dalies reikalavimų. O kokių? Jei neatitinka, tai kam tuomet parlamentas tvirtino naują tos aukštosios mokyklos Statutą?! Ši elgsena liudija nejautrą tiems, kurie atsiduria „ties riba“: viena vertus, mokyklos uždaromos, mokytojai atleidžiami, kita vertus – dar ir naujos kartos mokytojų rengimui sukuriamas toks kritiškas fonas. Tai nepilietiškas poelgis, politiškai klaidingas – tokio paties lygmens, kaip ir Alesio Beliackio išdavimas.
Politikui nacionalinė švietimo ir kultūros problematika vertybių aspektu turi būti pamatinė – kad ir kokias pareigas jis eitų.
– Kiek valdžios institucijos yra pajėgios savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su Lietuvos aukštuoju mokslu, o kiek jos eina/turėtų eiti į dialogą su akademine bendruomene? Ar valdininkai yra pajėgūs suprasti aukštojo mokslo problemas ir poreikius, nepažindami jo „iš vidaus“?
– Į valdininką – valstybės tarnautoją pirmiausia žiūriu pagarbiai, kadangi daugely vietų dirba išmanantys situacijas asmenys. Politikai prisideda visuomenėje menkinant valdininko įvaizdį. O juk biurokratas dažnokai nuteikiamas aklai vykdyti politines programas, tada jam belieka įsidėti į ausis „kamštukus“.
Aukštojo mokslo sistemai galima taikyti vienodą finansavimo, ataskaitų, patikros tvarkas, tačiau reikėtų atskirai įsigilinti į unikalias problemas, kurios iškyla dėl kai kurių studijų programų finansavimo arba tam tikrų akademinės bendruomenės tradicijų, kylančių, pavyzdžiui, iš Universiteto struktūros. Kur mes skubame? Įstaigoms švietimo ir mokslo sistemoje reikia tiek pat atidumo ir laiko, nes sprendimas lemia šimtų žmonių gyvenimus. Jei dabar pripažintume, kad skaudžiausias reformos etapas išeitas ir imtume žymiai ramiau, įsigilindami į rezultatus taisyti klaidas ir tobulinti studijų organizavimą, turbūt laimėtumėme daug. Esu tikras, kad valdininkas nusiteikęs padėti – bet juk jis paiso politiko nuostatų, kitaip tariant – puola balnoti vis naują baltą žirgą.
– Kokie yra pagrindiniai aukštojo mokslo įstaigų bei valdžios institucijų sąlyčio taškai, kuriuose neišvengiamai turėtų būti ieškomi bendri sprendimai?
– Vykdomoji valdžia turėtų atsakyti už korektišką atitinkamų sričių politinės vizijos įgyvendinimą. Čia pasigendu parlamentinės kontrolės akies, kuriai „korektiškumas“ gal ir nesvarbus? Jeigu vizija sukonstruojama tik pagal grupės bendraminčių vaizduotę ir jiems patiems leidžiama daryti, kas mano teisinga, tada ir pasitaikančios pozityvios intencijos virsta skandalais, konfliktais. Sąlyčio tema – aukštosios mokyklos, jos atskirų mokslo šakų vieta Europos ir pasaulio mokslo ir studijų kontekste. Antai visuomenei primetama aukštųjų mokyklų reitingavimo tema pasaulio universiteto rinkoje, bet ar valdžia įsigilina į kriterijus, kuriais matuojami reitingai? Tikriausiai niekas politinei valdžiai neprieštarautų, jeigu ji priimtų sprendimą pastatyti ir priskirti mokyklai sporto kompleksą, kad jos reitingas pagal laisvalaikio sąlygų infrastruktūrą pakiltų? Ir, kaip minėjau, kai aukštoji mokykla iškelia problemą, ją reikia visapusiškai aptarti užuot atmetus kaip „priešinimąsi“ reformai arba pritaikant biurokratinį požiūrį: „mūsų ekspertai žino geriau“. Tiesa, tokios arogancijos turi ne tik išorinė politinė valdžia – netrūksta požiūrių „iš aukštai“ ir aukštosios mokyklos viduje, būkim objektyvūs.
