Šiemet „Lūžio taške“ buvote apdovanotas Metų vadovo titulu. Kas yra geras vadovas ir koks Jūsų vadovavimo stilius?
Pats faktas, kad gavau apdovanojimą mane nuoširdžiai nustebino, nes balsuotojai pasirinko kone mažiausią kolektyvą iš visų renginyje reprezentuojamų įmonių. Taip garsiai ir pasakiau atsiimdamas apdovanojimą. O šiaip tai noriu pabrėžti, kad buvau išrinktas ne geriausiu vadovu, o metų vadovu.
Kalbant apie mano vadovavimo stilių, turbūt teisingiausia jį būtų vadinti demokratišku ir orientuotu į tikslą. Noriu pastebėti, kad leidyboje, kaip ir bet kuriame kitame versle, visi darbai yra reikšmingi ir prisideda prie kažkokių konkrečių tikslų siekimo. Todėl, reguliari tarpinių ir galutinių rezultatų peržiūra, tam tikra „kontrolė“, yra būtina kaip visur. Tačiau, kaip ir bet kurioje veikloje, leidyboje žmogus turi turėti asmeninę erdvę, galimybę pasireikšti savo darbo srityje. Svarbu yra pasitikėti darbuotojo profesionalumu, tačiau ne mažiau svarbu ir teisingai suformuluoti tikslus ir užduotis, užtikrinti, kad darbuotojas juos supranta.
Vadovas turi gerbti savo darbuotojus, nes jei yra atvirkščiai, arba jeigu darbuotojai negerbia savo vadovo, vadinasi, jie neturėtų dirbti kartu. Apskritai vadovas turėtų vengti bet kokių asmeniškumų ir viską vertinti tik per bendro tikslo suvokimo ir realizavimo prizmę, sugebėti įkvėpti visus kolektyvo narius visose grandyse tuo tikslu tikėti ir jo siekti.
Kokius kolektyvo motyvavimo metodus pasitelkiate?
Kai kolektyvas toks nedidelis, kažkokios ypatingos motyvavimo sistemos neturime. Žinoma, yra finansinis skatinimas, premijavimas už gerai atliktus darbus, tačiau tai labiau bendro egzistavimo galutinė išraiška, o ne pagrindinis motyvavimo būdas. „Valstybėje“ nuolat investuojama į darbuotojų bendruomeniškumo, draugiškumo puoselėjimą. Gerovę stengiamės užtikrinti skirdami dėmesio kiekvieno individualiems poreikiams, išnaudojant konkrečius jos ar jo sugebėjimus. Tačiau svarbiausia turbūt yra tai, kad mūsų darbo atmosfera yra pakankamai atvira, čia visi darbuotojai puikiausiai žino bendrovės padėtį, supranta, kiek ir kaip nuo kiekvieno rezultato atskirai priklauso visos įstaigos ir jų pačių likimas. Taip pat, kolektyvas žino – kai rezultatai geri, ta gerove su jais bus dalinamasi kaip su to paties tikslo siekimo partneriais.
Svarbiausia, kaip jau minėjau, yra vieningas bendrų tikslų suvokimas ir kryptingas jų siekimas. Būtent toks darbų organizavimo ir valdymo modelis labiausiai pasiteisino asmeninėje praktikoje. Blogai, jei tikslus žino ir suvokia valdžia tačiau nei tikslų, nei kodėl jų reikia siekti nesupranta kiti kolektyvo nariai.
Kur išmokote savo vadovavimo principų – iš patirties, šeimos, buvusių darbuotojų, o galbūt kaip tik stebėdamas neigiamus vadovavimo pavyzdžius?
Norėčiau pastebėti, kad vadovauti išmokau ne tiek studijuodamas žurnalistiką, kiek studijuodamas ekonomiką VU TVM (E.Eigirdas VU TVM studijavo verslo vadybą1998 m.). Studijų metu ir skaitydamas įvairias knygas apie verslą ir vadybą atsirenki, koks vadovavimo būdas kokiam žmogui ar veiklai tinka. Vadovavimo stilius labai priklauso nuo to, ką darai. Vadovaujant kūrybiniam kolektyvui, „griežtų rėmų“ sistema, kurioje vyrauja tvirta subordinacija, būtų tikrai labai didelė prabanga, o kartu ir rizikinga. Todėl sistema turi būti aiški, grįsta bendrais tikslais, suteikianti galimybę žmogui atsiskleisti, turėti kūrybinę laisvę.
Kaip sėkmingą ekonominės programos pavyzdį išskirčiau Švediją. To paties pasiekti Lietuvoje greitai neįmanoma bet galima bandyti paveikti procesą, kad jis būtų greitesnis.
Nesijaučiu esantis toks išskirtinai geras vadovas, mano žinios sukauptos gyvenimiškai – studijuojant, stebint aplinką. Ilgą laiką dirbau „Žinių radijuje“, politiniame savaitraštyje „Atgimimas“, dabar žurnale „Valstybė“. Studijos koreliavo su tuometiniu darbu „Atgimime“, kur pradėjau kaip komentatorius-analitikas. Poreikis studijuoti kilo iš to, kad Lietuvoje, kaip ir vakarų pasaulyje, žurnalistas, norėdamas būti tam tikros srities specialistu, turi užtikrinti, kad jo profesionalumas ir tos srities žinios atitinka visuomenės poreikius ir lūkesčius jo teikiamai informacijai. Dėl to vieni žurnalistai pasirenka teisę, kiti – psichologiją, treti – visuomenės mokslus, o aš pasirinkau tobulinti ekonomikos žinias.
Ar yra žmogus, kuris Jus įkvepia kaip vadovas, į kurį galbūt pats lygiuojatės kasdienėje veikloje?
Klausimas geras. Mano nuomone, gerų vadovų Lietuvoje yra tikrai daug. Žinoma priklauso, kaip mes suprantame sąvoką „geras vadovas“ – ar turima omeny, kad geras vadovas, tai tas, kurio verslas dirba pelningai, ar tas, kurį itin vertina kolektyvas, bet įmonės rezultatai nebūtinai neša pelną? Jeigu vertinti pagal rezultatus, drąsiai galima teigti, kad Lietuvoje vadovai sugeba panaudoti juos supančią aplinką verslui kurti ir puoselėti, moka prisitaikyti prie šalies rinkos specifikos, sėkmingai vadovauti verslui. Natūralu, kad jei kalbėsime konkrečiai apie vadovavimo stilių, dalies sėkmingų verslininkų naudojama metodika man gali būti ir visiškai nepriimtina, o jiems – mano pasirinktas būdas.
Tad konkretaus vieno išskirti negaliu, o įkvepia daug kas – šeima, tėvai, tikėjimas, tėvyne... Svarbu, kad pasiteisintų ekonominis projektas, misija, o tam reikia ekonominio švietimo kuris padėtų teigiamai paveikti šalies ekonominius procesus, kad ji funkcionuotų efektyviau, būtų turtingesnė.
Kaip sėkmingą ekonominės programos pavyzdį išskirčiau Švediją. To paties pasiekti Lietuvoje greitai neįmanoma bet galima bandyti paveikti procesą, kad jis būtų greitesnis. Jei valstybė stovi vietoje, tik prarandamas jos konkurencinis potencialas, kiti aplenkia, perima geriau apmokamas darbo vietas, o mes tampame vis mažiau turtingi to net nepastebėdami.
Kaip nusprendėte įkurti „Valstybę“?
Dar dirbdamas „Atgimime“ siūliau redakcijai pereiti nuo savaitinio laikraščio leidybos prie mėnesinio žurnalo, kuris leistų giliau ir išsamiau apžvelgti temas. Nesulaukęs pritarimo laikraščio kolektyvą palikau. Tuo pat metu dar dirbau ir „Žinių radijuje“. Ten pasilikau dar porą metų bet galiausiai išėjau tvirta apsisprendęs realizuoti savo idėją. Žinau viena – sprendimus priimantiems žmonėms yra sunku nuspręsti teisingai jei trūksta modelio, kuriuo vadovaujantis galima būtų priimti efektyvius sprendimus. Nesant išorės jėgai, kuri skleistų analizę ekonomikos srityje, tikimybė, kad bus sutarta dėl bendrų tikslų, kurie visai valstybei padėtų funkcionuoti, yra lygi atsitiktinumui.
Ką reikėtų akcentuoti aukštosiose mokyklose ugdant verslumo ir vadovavimo įgūdžius?
Nemanau, kad esu kompetentingas patarinėti švietimo sistemai kaip elgtis, nes nesu šios srities specialistas. Tačiau manyčiau, kad viena priežasčių dėl ko dalis potencialiai gabių ir talentingų žmonių „sudega“, yra nesugebėjimas įvertinti rizikas. Kad ir ekonominės krizės metu – iš tos daugybės milžiniškus nuostolius patyrusių žmonių nemažai yra baigę ekonomikos studijas ir šioje srityje dirba bet išvengti situacijos nesugebėjo. Nors mano studijų VU TVM metu buvo kalbama apie ekonominius ciklus ir rizikas, ir dabar apie tai, be abejonės, kalbama ir galbūt netgi daugiau, manau, kad to kartojimo nebus per daug. Žvelgiant į tai, kad bent šiai dienai Lietuvoje nėra vieningo susitarimo politikoje, verslui, veikiančiam nemonopolinėje, konkurencinėje aplinkoje, rizikų valdymo išmanymas yra gyvybiškai svarbu.
